Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Ar žmogus jums iš dešinės yra durų kilimėlis?

Stating the facts: dabar yra trečia valanda ryto, aš negaliu nustoti isteriškai juoktis (dėl ko vos nepaždinau butiokės), įsipilti atsigerti ir užsirūkyti. Jau kaip ir galvojau eiti miegoti, bet išbudina.

Pritariant teorijai, kad žmogus nėra durų kilimėlis, ir ant jo nereikia leisti kam nors nuolat lipti ir lipti (net jei atsiprašo), galima daryti išvadą, kad kiekvienas žmogus save gerbiančio žmogaus akyse praeina trial'ą. Tiksliau, arba praeina, arba ne.

Pažįstu žmonių, kurie neduoda antro šanso. Pažįstu žmonių, kurie neduoda trečio šanso. Tačiau aš esu kantrus žmogus. Visą gyvenimą svarsčiau, ką tokio turi padaryti žmogus, kad niekad jam nebeatrašyčiau, su juo nesusisiekčiau, palaidočiau jį savo akyse.
Porą kartų gyvenimas tėra atsakęs į šitą klausimą.

Pirmą kartą, kai po 10-ties metų emotional abuse galiausiai suvokiau, kad ne cool yra bendrauti su žmogum, tada pusmečiui ar metams dingti, atsirasti ir vėl bendrauti lyg niekur nieko. Meluoti, kad tikrai ryte dar kalbėsimės, jei šįvakar pasidalinsiu tuo, kaip blogai jaučiuosi, ir ryte dingti. Ir užtrukti dešimt metų pasakyti "aš niekada nemaniau, kad iš tiesų tau rūpėjau". Kas paliko mane dar metus kiekvieną rytą atsikeliančią ir klausiančią savęs, kaip aš sugebėjau 10 metų nesugebėti parodyti žmogui, kaip jį myliu.
Šita mergina yra ir dalis priežasties, kodėl savo jausmus rodau itin atvirai ir sakau žmonėms ką galvoju. Kai sakau, kad jie šiandien gražiai atrodo, nei aš juos giriu, nei lepinu. Aš gėriuosi tuo, kas prieš mano akis.

Kitas žmogus yra mano gyvenime atsiradęs prieš tris metus ir kadais man buvęs kaip brolis. Brolybė ir atvirumas greitai dingo pasikeitus situacijai, o po to sekė vienas melas uždengtas ktu, tada to melo atmaskavimas, ir taip toliau, ir iš naujo, ir panašiai.
Ir atėjo tas laiko tarpas kai žmogus sugebėjo mane supykdyti net man su juo nebebendraujant, nutraukus visus ryšius. A mei zing.

O tada praėjo dar kiek laiko ir jis ėmė rašyt, kad taip elgėsi, nes supyko (beje, taip ir nepasakė, dėl ko), bet pyktis, mat, amžinai netrunka, "o po pykčio seka atleidimas ir susitaikymas".

Visuomet sakiau, kad universalių taisyklių nėra. Kai leidi žmogui per tave perlipti dešimt kartų, nereiškia, kad leisi ir vienuoliktą. Bet kažkam neateina galvon, kad trialas baigėsi. Kažkas įprato, kad aš duodu ir antrą, ir trečią šansą. Įprato net neoasakyti "atsiprašau", nes viešai išsprūdo tik kad "po pykčio ateina atleidimas ir susitaikymas".

Just so you know, aš jau beveik nepykstu. Ir jau visiškai susitaikiau. Susitaikiau su faktu, kad nenoriu tavęs savo gyvenime. Kaip ir kiekvienas abusinamas žmogus turėtų su tokiu faktų susitaikyti. 

Hell, jis pranoko net mano dešinties metų "draugystę". Toji bent turėjo tokį semi legit pasiteisinimą. I just... I can't even.

I'm gonna go drink, seriously.

Isteriškas juokas praėjo ir aš suvokiau, kaip visa tai yra liūdna.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

My suicide attempt

Norėčiau, kad visi mano blogo įrašai būtų pzityvūs. Kita vertus, taip nelabai ir gali būti, nes niekas nėra tik gera ar bloga, balta ir juoda. Be to, dalinai šito blogo misija yra kalbėti apie dalykus, apie kuriuos kalbama perdėm mažai. Štai todėl aš šiandien ir rašau apie tai, ko dar pati negaliu suprasti. Rašau, pro langus besiskverbiant saulei ir važiuodama traukinyje. Monotoniškai dvelkia pavasariu. Pavasariu, kurio sulaukiau...
    Praėjo jau daugiau, nei pusmetis nuo apsilankymo Naujosios Vilnios psichiatrinėje ligoninėje, hooray. Ir gal penketas mėnesių nuo mane netikėtai užklupusio mėginimo nusižudyti. Ir priešistorė čia reikalinga, ko gero labiau, nei bet kur kitur.
    Praėjusį pavasarį dėl nuotaikos svyravimų ir panikos atakų lankiausi dienos stacionare Vasaros 5, kur sutikau įvairių žmonių ir gerų specialistų. Daug maž kurso vidury (~3 savaitę) mano sąmonės būsena ėmė griūti ir po to tarsi labai greit atsitiesė. Todėl šnekėdamasi su specialistais prieš baigdama kursą …

Apie susilaikymą nuo ikivedybinių lytinių santykių: praėjusio rudens rašto darbas

Sveiki. Senokai nerašiau Jums psichologijos temomis. Todėl šiandien įkeliu šį tą, kuo iki šiol didžiuojuosi - savo pirmąjį rašto darbą, kurį rašiau dar prieš išeidama į akademines.

Rašto darbas šneka apie lytinės abstinencijos diskursus. Kaip minima ir darbe: per daug retai apie tai diskutuoja ateistai. Kam įdomu, palieku pasiskaityti:



LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS
Pirmosios pakopos studijų programa SVEIKATOS PSICHOLOGIJA Susilaikymas nuo ikivedybinių lytinių santykių Dalyko,,Psichologijos įvadas” rašto darbas 1 kurso 1 grupės studentė Indrė Gegeckaitė Darbo vadovė Lekt. Vinga Indriūnienė  Kaunas, 2016

Įvadas
    Lytiniai santykiai - pirmaeilė daugumos religijų tema, ir būtent religinėse visuomenėse dažniausiai pabrėžiama susilaikymo, savęs „saugojimo“ svarba. Iš religijos ši tema taip pat yra išplitusi į plačiąją kultūrą, persmelktą sekso įvaizdžių įvairiausiuose kanaluose – spaudoje, televizijoje, muzikos industrijoje. Pasaulyje gimst…

Už senus laikus. Išpažintys.

Prieš porą dienų vaikščiojau parduotuvėje ir, skambant kažkokiai maloniai vasariškai muzikai, mane nunešė į Nostalgijos žemę. Ten buvo taip gera, šilta, jauku... Apglėbė visiška ramuma. Tarsi viskas aplink pasikeičia, spalvos patampa šiltesnės. Tarsi tu čia, kur ir buvai prieš tą dainą, bet ir ten. Koridoriuje tarp dviejų gyvenimų, žingsnis į vieną pusę - ir grįžti, kur ką tik buvai, žingsnis į kitą - ir paskęsi praeityje.     Paskęsi. Būtent. Tai yra tiksliausias žodis, kurį galima rasti. Čia toks memory-induced pleasurable asphyxiation.  Tuo metu gera, bet su laiku gali nužudyt, kiekvienąsyk primenant, kad dabar viso to neturi. Kiekvienąsyk menkinant tai, ką dabar turi. Kiekvienąsyk tikinant save, kad tai, ką turėjai, buvo tobula. O žinot, kaip būna su tom tobulybėm: jos tiesiog neegzistuoja.

    Tas jausmas, turbūt, apima, nes širdis vis dar gyja. O aš, tiesą sakant, netikiu dviem dalykais: kad galima nustoti mylėt, ir kad širdis visiškai užgyja. Man atrodo, kad su laiku mes t…