Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

DON'T YOU CRY // Tegu tragedijos mums suteikia šviesos

   Mano batai vis dar apsinešę kapinių dulkėmis. Rankos vis dar neša jutimą, kad niekada nenuplausiu nuo jų tų žemių, kurias viena sauja mečiau į kapą. Kūnas neša su savim tą nenuplaunamą tragedijos ir drebėjimo, kai užkasinėjo karstą, jausmą.

  Šią savaitę viskas yra bluras. Maišausi, kas vyko Vilniuje, kas Kaune, kas kurią dieną. Vakar kolegos man bent tris kartus turėjo primint, kad yra šeštadienis, o ne sekmadienis, kaip man atrodė.

   Vaikinas įsigijo šunį, kurio nemačiau dar. Aš nusipirkau bėgimo batelius, kurių dar nenaudoja. Lyja. Lyja, lyja, lyja. Aplinkui pumpurai, žalia. Kvepia lietumi.

    Reikės grįžti namo ir užsiimti su peliuku. Padaryti jam kokius karališkus rūmus narve. Kur viską galima aplaipiot ir viską paženklint. Nes peliukas gi. Peliukams reikia.

    Nemanau, kad negaliu prisiminti - veikiau manau, kad niekada nelaidojau tikrai artimo žmogaus. Tetų tetos, krikštatėvis, kuris su manimi nebendravo... Ir apskritai, šimtas metų, kad būčiau buvusi laidotuvėse. Išskyrus savo tuometinio vaikino mamos, that was terrible and heartbreaking, ir aš atsimenu, kaip jam paskambino trečią nakties pasakyti, kad jos jau nebėra...

    Bet niekada neskambino man. Aš tiesiog sėdėjau darbe su telefonu, kuriame nėra didžiumos mano numerių, nes, kas mane žino, žino, kad mano galvoj siaučia vėjai ir aš niekada nežinau, kur yra mano daiktai. Todėl tą savaitgalį pamečiau telefoną. Kas iš dalies buvo labai geras ženklas: tam telefone nebeveikė trys iš keturių mygtukų, jis savo ruožtu restartuodavosi arba ne, neveikė ausinių lizdas ir dauguma programų. Tad aš pagaliau priaugau ir sekmadienį iš salono pasiėmiau nuostabų telefoną, gan kompaktišką, nes nemėgstu plytų. 

   Tai aš sėdžiu be numerių darbe ir matau, kažkas skambina. Atsiliept, aišku, negalėjau. O dar yra pora žmonių, kurių privengiu dėl tam tikrų priežasčių ir nenoriu atsisliept. Bet baigiau savo darbus ir galvoju, velniop, gal svarbu. Pasiėmiau pertraukėlę ir perskambinau. Svarbu buvo. Buvo kaip iš filmų. Man pasakė, mano pusėje buvo tyla ir žmogus turėjo klausinėt ar aš dar čia. The cosmos of all comsmoses. Aš tiesiog sėdėjau darbe ant ilgos pertraukos ir mėginau nurimti, nes mes, suaugusiųjų pasaulyje, tęsiame dienos darbus, jei tik galim. Galų gale, nėra nieko, ką galiu padaryti dėl jau mirusio žmogaus, tik gyventi.

    Ir tas žmogus mane iš tiek visko ištraukė. Tas žmogus - kaip nesvarbu kam beatrodytų, bet tam ruošiausi mėnesių mėnesius + ugžiau valią -, padėjo man išmokti padaryti atsispaudimą. Po kurio aš taip be galo džiaugiausi, pasiekusi vieną iš savo gyvenimo tikslų, kaip visai nesportuojąs ir sveikatos neturįs žmogus.

    Tas žmogus man priminė, kokios nuostabios yra vasaros, upės, tiltai. Kokie nuostabūs gali būt aplinkiniai žmonės. Būdama su tuo žmogumi mečiau rūkyti, bent didžiajai laiko daliai. Ir, net jei vidury visos anos vasaros velniavos mes ėmėm ir pasukom savais keliais, visą laiką iki tol jis buvo ten ir laikė mane už rankos. Ir, net kai nebesi kartu su žmogumi, tu netrokšti jam nelaimių ir gyvenimo akibrokštų. Aš troškau, kad jis rastų savo laimę. Ir dar šį penktadienį aš mečiau žemes ant jo kapo...

    Niekada nelaidojau bendraamžio. Tai primena, kaip netikėtai viskas vyksta. Kaip dalykus reikia daryt dabar, nes kada daugiau. Kaip visos smulkmenos, kurios atrodo, kad nerūpi, yra be galo svarbios. Kaip visos smulkmenos, į kurias kartais koncentruojamės, yra nevertos net auksinės žuvelės atminties dėmesio.

    Bet aš nesutinku, aš nesutinku, kad gyvenimas yra vien nelaimės ir kančia. Nesutinku, kad čia nėra nieko, dėl ko verta gyventi. Nesutinku, kad gyvenimas yra beprasmis. Yra akimirkos, that make it count.
***
   Kai aš buvau gal trylikos, mano katė pabėgo pro balkono langelį. Jai buvo ruja. Mes jos ieškojom, radom po dviejų ar trijų dienų. Su laiku ji staiga ėmė storėti, ir mes suvokėm, kad ji nėščia. Šiek tiek pasiskaitėm, kas ir kaip ten su tomis nėščiomis katėmis vyksta, kad jos mėgsta susirast saugų kampą ir saugot vaikus nuo kitų. 

   Atėjus gimdymo laikui, katė, Meška, truko labai ilgai. Pradėjo aiškėti, kad kažkas negerai. Aš neturėjau su savim pinigų, mama buvo išėjus į darbą. Vis tiek su kate nubėgau pas nuostabų šalia dirbusį veterinarą. Jis ją apžiūrėjo ir sakė, kad vandenys žali, ir situacija pavojinga Meškos gyvybei. Kad ji pati neišgimdys ir ją reikia operuot, ir gal, tada tik gal, nors vienas jos vaikas išgyvens.       

   Operacija kainavo šimtą litų, aš niekaip neturėjau iš ko pasiskolinti, ir šiaip, mes gyvenom tikrai skurdžiai, ir tokie pinigai buvo kažkas tokio - mes net nešnekėdavom tokiom sumom! Aš skambinau mamai ir pradėjau žliumbti ir klausti ką daryt, verkiau dėl katės, žiauriai graudinausi. Aš taip verkiau! 

    Eilėje pas veterinarą sėdėjo vidutinio amžiaus vyras su vokiečių aviganiu. Aš vis dar žliumbiau į telefoną, ir jis tiesiog ištiesė man link rankos 100 Lt. Aš labai pasimečiau ir verkiau, ir verkdama mamai sakau: "mama, man ką tik vyras ištiesė šimtą litų", sakau, mes jums kaip nors grąžinsim, pasiimkim kokį kontaktą, nors tie 100 Lt mums buvo be galo daug. O jis tiesiog pakelia akis į mane ir sako: "Nereikia. Kad tik katytei viskas būtų gerai".
Kurią, beje, po to išoperavo, ir ji, su savo vienu vaikučių, nugyveno gražų gyvenimą.

Tas stebuklingas žmogus, kurį užkasėm, savo rankas purvindami mirtimi ir žeme, gyveno tame pačiame pasaulyje. Jis gyveno tame pasaulyje, kur naktimis rodydavosi žvaigždės, ir kur širdį skaudą mergaitėms vokiečių aviganio šeimininkas ištiesdavo šimtą litų.

"Mama, man ką tik vyras ištiesė šimtą litų operacijai!"
"Kad tik katytei viskas būtų gerai."

Nė vieno iš tų įvykių aš nepamiršiu, jie ne randai ant manęs, bet they are somewhat carved in me, like in  tree. 

Mane apkabino šarvojimo salėje, stipriai apkabino, ir sukuždėjo, kad dabar aš turiu gyventi už du. Aš pravirkau ir linktelėjau.

Lyg gyvenimas nebūtų sunkus as it is, staiga jis tampa dvigubas. Su dvigubai visko. Koncertais, kuriuose M kada nors galėjo sudalyvauti. Vietomis, kurias galėjo aplankyti. Dalykais, kuriuos norėjo išmokti. 

Jis užmigo, ir paliko mus visus čia gyventi toliau. Ir, duok Dieve, tai mus sustiprina. Ne tik kiekvieną atskirai, bet ir kaip bendruomenę, kurią jis vienijo.

Ačiū, kad buvai. 
Tam tikra prasme Tu visuomet būsi čia.


   

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

100 faktų apie mane

Šimtas faktų apie mane 1. Dažniausiai nevalgau mėsos 2. Domiuosi Miley Cyrus . Nepaisant fakto, kad bent 80% jos muzikos man yra absoliučiai neklausoma, ji man vis dar graži ir bais įdomus žmogus. 3. Mėgstu susipažint su įvairiausio plauko žmonėm ir būdama perdėm sociali pirmą susitikimo dieną visą kartu bastytis arba diskutuoti ir t.t. 4. Paskutinis geras žiūrėtas filmas – „ Constantine “, 2005 5. Dažniausiai net netyčia į mano rankas pakliuvus kokiai temai imu ir nors paviršutiniškai pasidomiu ja labiau – paskutinės dvi buvo 07-08m. ekonomikos krizė (visokiausi The margin call ir Too big to fail ) ir formulės vienas legendos ( Senna; Rush ) 6. Šiemet pirmą sykį dalyvavau rinkimuose ir žadu tą daryti visuomet ateity 7. Kiečiausias naujas išmoktas patiekalas buvo bulvių ir baltųjų ridikų troškinys-apkepas grietinėlės padaže 8. Turiu ask.fm paskyrą ir dažniausiai gėriuosi klausimais, kurių man niekas nerašo http://ask.fm/IndreGegeckaite 9. Tik

Elektroninio pašto etiketas.

Sveiki. Ką domina, įkeliu savo darbelį apie elektroninio pašto etiketą. •        ĮŽANGA Kiekvieną dieną mus supa elektroninės technologijos. Kaip kadaise bendravimą akis į akį ėmė atstoti bendravimas telefonu, taip dabar bendravimą telefonu keičia bendravimas kompiuterio pagalba. Interneto tinklas naudojamas įvairiems tikslams: skleisti reklamą, ieškoti informacijos, bendrauti su verslo partneriais. Pastarąjį bendravimą ir aptarsiu šiame darbe.

Dramblio dydžio susvetimėjimas

 Savaitgalį sėdėjau su draugėmis prie puodelio kavos, ir kažkaip mes užsikalbėjome apie tai, kas yra ištikimybė santykiuose. Ir paaiškėjo, kad klube šokis su kitu (ne savo išrinktuoju) priešingos lyties žmogumi gali būti laikomas neištikimybe.  Ir tiek daug klausimų man kilo. Vargšas tas žmogus, kuris pasmerktas visą gyvenimą su vienu žmogumi šokti. Jo, yra draugės merginos, su jomis ala galima. Tada pradėjau aš klausti, o tai kaip šokių vakarai visokie. Sakau, žmonės juk šokdavo. Žmonės išeidavo vieni su kitais pašokti, buvo tokie laikai. Sako, nu jei šokių vakarai, tai čia kitaip, nes ten žmonės šokti susirenka. O klubuose, sako, vyksta medžioklė. Bet į medžioklę gi nebūtina tuo pačiu atsakyti. Galima tiesiog pašokti su žmogumi. Sako, į klubą eina medžioti, ir tuo pačiu sako "aš tai su draugėmis pašokti ateinu". Tai gal ne tu viena, visgi? Taip pat, kaip dauguma vairuotojų mano, kad vairuoja geriau už daugumą vairuotojų, gal nesam vieni, kurie į klubus ateina pašokti?