Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Apie ryžius ir diagnozę (ir ryšį su diagnoze) arba the borderline of being borderline in a blog entry

Akomodacija Kaune vyksta puikiai ir perspektyviai. Ką žinau, pagooglinau žodį akomodacija, panašu, kad žmonės šitą žodį vartoja, tai nutariau duoti žmonėms dar daugiau galimai klaidingų prielaidų kad jis iš tiesų yra vartotinas, vien dėl to, kad yra vartojamas. Čia kaip vartoti alkoholį stresui malšinti.

Šiuo metu šildausi pusiau pridegusius ryžius bendrabučio kambaryje, kuris tuščias, nes abi kambariokės išėjo į humaną ir į išankstinį balsavimą. Points scored, vienai kambariokei tik ką gi sukako devyniolika metų ir tai jos pirmas balsavimas, ir rugsėjo pradžioje, kai ji atvažiavo į Kauną, balsavimas buvo a +-, (dabar teigia kad tikrai norėjo balsuoti, bet aš pamenu tą frazę!).


*ryžių maišymo intarpas*


Sėkmingai testuoju Kauno sveikatos apsaugos sistemą, nes pagaliau pasiėmiau pirmąjį šiame mieste ligonlapį, kad tiesiog galėčiau šildyti ryžius ir rašyti blogo įrašus, ir tik įpusėjusi trečią pastraipą pastebėti, kad Razausko įrašas youtube.com taip ir nepasileido iki šiol. Taip jau būna, kai šildai ryžius, rašai įrašą, gamini arbatą ir maišai tirpių vaistų nuo skausmo turinį šiltam vandeny. Kam nepasitaiko? Turbūt labai daugumai žmonių.


                                                               *ryžių maišymo intarpas*


Norėčiau, kad mano įrašai ir vėl išsifiltruotų į labai teminius, bet tam prireiks laiko, tiek visko daug prisikaupė. Geriausia naujiena, dėka kurios pašokau iš savo lovos, iš kurios šiaip neišlipu, nes nepasitikiu savo stovėjimo galimybėmis yra tai, kad 

*konstatuoju, kad ryžiai sėkmingai prisvilinti. Vėl. *

sužinojau gavusi studijų paskolą. Kažkaip nebereikia sėdėti ant adatų, kad ir kaip žinojau, kad tikimybė, kad ją gausiu, yra didžiulė, vis tieka buvo tas vienas procentas, kad jos nebus, ir tada man tiesiog teks viską mesti ir per šiuos metus vėl iš naujo kalti savo gyvenimą iki kitų metų.

Rašyti darosi sunku, nes išsaugojus juodraščius, kas kelias dienas stipriai keičiasi mano mintys. Tiesiog, nuo ryžių valgymo praėjo gera savaitė, ir nors atrodo normalu dirbančiam studentui būti užsiėmusiam, ir rašyti kažką dalimis, mano atveju impulsyvumas kartais yra gera dovana, o kartais lengvas prakeikimas, kai impulsyviai įsiveli į santykius ir panašiai.

Iš tiesų, nuo ryžių maišymo ko gero praėjo geros pora savaičių. Dabar esu oficialiai tris savaites prasirgusi ir šiandien yra mano pirma diena universitete, vėl. Ironija, kad šiandien mes neturim paskaitų. Tačiau man reiks būti suaugusiu žmogum, su pažymomis nueiti į dekanatą ir panašiai.

Tad, galvojant apie tai, kas "ant liežuvio", šiandien norėčiau pamažu grįžti prie psichikos sveikatos. Norėčiau pakalbėti apie diagnozę, kaip reiškinį. Pirma, galbūt, reiktų apibrėžti, kas tai yra. Imta is žodžiai.lt ir atrodo pakankamai tinkama mano šnektai:


diagnòzė [gr. diagnōsis — pažinimas]:
1. ligos nustatymas;
2. organizmo požymių moksl. aprašymas, apibūdinantis kurią nors sisteminę grupę, pvz., rūšį, gentį.



Tataigi. Pirmas dalykas, kurį reiktų pabrėžti šnekant apie psichikos sveikatą yra tai, kad čia diagnozės dažniausiai yra preliminarios, nuolat reikalaujančios update'ų, tiesiog švyturys tamsoje kuriam laikui. Kadangi diagnozė yra ligos/sutrikimo nustatymas, diagnozę, net preliminarią, rašo psichiatras. Psichologas gali, sakykim, papildomai tirti sergantįjį, ieškoti mąstymo patologijų ar panašiai, tačiau diagnozę, atsižvelgdamas į psichologo užrašus/pastebėjimus/hipotezes, vis tiek rašys psichiatras. 

Labai dažnai psichikos sveikatoje diagnozės ir neegzistuoja, kaip oficialus dalykas, išvis. Pavyzdžiui, jei žmogus lankosi tik pas psichologą. Lietuvoje, kur dar labai daug stigmų, dar pasitaiko, kad psichiatrai, rašyti ant "oficialių popierių" pasirenka pačią mažiausiai žalojančią kitų akyse diagnozę, bet šnekant akis į akį gali gerokai tiksliau tau papasakoti apie tai, ką įžvelgia tavyje.

Net jei laikina, nuolat kintanti su ligos/problemos eiga, diagnozė yra ir etiketė. Labai stipri etiketė kraujuojančioje dėl tolerancijos stokos šalyje. Koks paties žmogaus santykis su diagnoze? Paprastai pradžioje ji įkalina, žmogus ima viską ja aiškinti ir teisinti. Tačiau su laiku aprasojęs požiūrio langas valosi ir pradedama žiūrėti kitaip. Dar būna, kad diagnozė, net jei preliminari, išlaisvina iš karto. Taip paprastai būna, jei žmogus ilgą laiką ieškojo atsakymų į tai, kas su juo negerai, arba kentėjo nuo savo sutrikimų. 

Jei yra diagnozė, vadinasi, yra ir liga su aiškiais simptomais ir vaistais. Kas, ir čia, psichologijoje, yra netiesa. Kaip preliminari yra diagnozė, taip ir gydymo/tvarkymosi/konsultavimo metodai skiriasi, tiek priklausomai nuo to, kokius konkrečiai simptomus žmogus patiria, tiek priklausomai nuo, kad ir, psichologijos mokyklos, pavyzdžiui analitinė ar kognityvinė elgesio terapija... 

Visko čia yra labai daug. Ir vaistų yra nemažai. Kuriuos taip pat galima skirstyti tiek pagal poveikio laiką/vartojimo trukmę, tiek pagal veikimo kilmę, tiek pagal ligas, kurias veikti jie vartojami. Tiek pat diskutuotina ir ar vaistų reikia apskritai. Labai dažnai psichologijoje vaistas yra kaip nuskausminamasis. Jis atstato pusiausvyrą pakankamai, kad žmogui palengvėtų, nepakankamai, kad jis gyventų pilnavertį gyvenimą be jokių kitų savo pastangų. Todėl terapija, vis tik, yra pirmutinis dalykas. Ir kai sakau terapija, neturiu minty vien "išsišnekėjimo" psichologui. Šito žodžio jums pakaks kuriam laikui, kai turėsite savo sąraše keturis ar penkis specialistus, pas kuriuos jau teko būti, ir jiems visiems pasakosite apie savo gyvenimą, nes jie renka duomenis anamnezei (ir pastebėsite, kaip labai gali kisti jūsų pasakojimai, priklausomai nuo paties specialisto, kas yra labai įdomu).

Anamnezei kažko, kas galbūt net nėra liga. Tuo ir įdomios šitos temos. Visa yra neapibrėžta. Medicinoje mes dažnai galime rasti apčiuopiamų įrodymų, kad kažkas yra negerai. Psichologijoje, tuo tarpu, tai priklausys nuo to, kiek atviras bus sergantysis, ir kiek pastangų jis pats dės tiek padėti išsiaiškinti, kas vyksta ne taip, tiek išmokti su tuo dorotis. 

O rašau, kad su tuo dorotis, nes labai dažnai ir labai daug kas yra, pavyzdžiui, paprasčiausiai nesveiko modelio gynybiniai mechanizmai. Pakeisti tokius dalykus trunka laiko. Terapija čia - tik mediumas, tiek tarp tavęs ir sutrikimo (o šį žodį paprastai naudojame, kai kažkam simptomai trukdo gyventi pilnavertį gyvenimą), tiek tarp tavęs dabar, ir sveikesnio tavęs rytoj. Ji gali parodyti kelius ir pasiūlyti būdus, tačiau ji neatsako už tai, kokiais klystkeliais bus nuklysta. Ji objektyviai siūlo, o ne draugiškai pataria. Yra nemažai žmonių, kurie teigia, kad pasaulis išgyventų be psichologų, jei visi turėtų po draugą, nes terapeutas yra tarsi jo atitikmuo. Tačiau etikos kodeksu kaip ir pabrėžtina, kad psichologo/psichoterapeuto/psichiatro santykis su klientu turi būti profesionalus. Ką tai reiškia? Kad negalima konsultuoti draugų. Kad negalima konsultuoti nieko, su kuo santykis yra pernelyg asmeniškas, nes tai, ką daro konsultuojantysis yra atsitraukimas. Ir atsitraukimas per tokį atstumą, kad pasakytų jums, kaip visa atrodo perspektyvoje, o ne tik trumpalaikėje situacijoje.

Mane išlaisvino visos mano diagnozės. Pabrėžiu daugiskaitą, pabrėžiu ir tai, kad bene visos jos buvo preliminarios, ir tik dabar, veikiant labai specifiniams vaistams, aš galiu tiksliai pasakyti, kas su manimi nėra gerai. Ir tai negaliu pasakyti, kodėl. Diagnozė gali parodyti tau dėsningumus, kurių niekada pilnai nematei. Žinodamas, kad sergi, žinai, kad tau reikia gydymo arba konsultacijų (psichiatrai gydo, tuo tarpu psichologai konsultuoja), kurios psichikos pasaulyje vis tiek, kad ir neoficialiai įvardijamos, gydo. Jos moko sveiko santykio. Su žmogumi ir bet kuo, pradedant jo sutrikimu, žaizdomis, baigiant savimi ir kitais. 

Diagnozė gydo visuomenę. Šalyje, kurioje žmonės, konsultacijų lydimi, išmoksta su viskuo dorotis sveikiau ir tampa psichologiškai stipresni - ir už tai moka brangesnes draudimo įmokas -, diagnozė, mano manymu, gydo visuomenę, ją žalodama. T.y. besilankančių konsultacijose žmonių skaičius niekuomet neatspindės realybės, tačiau tam tikra prasme, kuo daugiau aplink vaikštančių žmonių bus bent kartą susidūrę su problema, ir jai spręsti, kaip įrankį, panaudoję psichologo/psichiatro pagalbą, tuo natūralesnis taps žodis konsultacija. Kuo daugiau aplink vaikštančių žmonių nebijos pasakyti, kad sirgo ar serga depresija, tuo natūralesniu taps tas žodis visuomenėje. Nes galų gale, tai tik problema. Nes, galų gale, tai - tik liga. Tai tik vienas iš milijono tavo aspektų. O žaloja teigdama, kad žmonės aplink mus serga. Ir visgi, apsidairius aplink, kiek aplink esančių susiduria su savižudybėmis Lietuvoje, iš tos pačios minėtos Jurgitos Jurkutės kalbos, geriau perdėti, kiek yra sergančiųjų, nei vaikščioti su rožiniais akiniais.

Kai sergame gastritu, dalinamės patarimais su kitais. Ir net jei kai kurios ligos už kitas "gėdingesnės", dar vis, tačiau mes vieni kitiems padedame. Psichikos sveikatoje mes negalime vieni kitiems padėti, jei nežinome, kad pagalba yra reikalinga. 

Todėl aš nebijau pasakyti, kad su manimi kažkas negerai. Nuoširdžiai - mažų mažiausiai su dauguma iš mūsų kažkas negerai, kaip sakydavo pirmoji mano psichiatrė, visi mes sergam, ir geriausiu atveju tesame neurotikai. Su mumis visais kažkas negerai (arba netgi kitaip - mums yra kažkas negerai). Visi turime traumų, žaizdų, galbūt tik vieną vienintelę frazę, kuri kadais taip įskaudino, kad nuolat drasko begyjančią žaizdą. Kai kurie rūkome ir geriame tam, kad atsipalaiduotume. Tas irgi nėra labai sveika. Iš dalies - whatever helps, iš dalies, whatever kartais jus gali nunešti į labai keistas apleistas vietas. 

Ir lygiai taip aš nebijau pasakyti, kad su manimi kažkas gerai. Nes mes visi turim stipriųjų pusių, ir kuo anksčiau išmoksim jomis naudotis, tuo geriau. Tuo sveikesnį ir objektyvesnį santykį su savimi turėsime. Todėl baisu, kad diagnozė gali kažką įkalinti. Diagnozė tešneka apie blogąją pusę. Tačiau net silpnybės tam tikroje šviesoje tampa stiprybėmis. 

Tiek šiandien. Tiek apie ryžius, tiek apie diagnozę. Jeigu turite klausimų, komentarai jus priims, o aš - atsakysiu. Ačiū už skaitymą ir geros savaitės! 



Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

My suicide attempt

Norėčiau, kad visi mano blogo įrašai būtų pzityvūs. Kita vertus, taip nelabai ir gali būti, nes niekas nėra tik gera ar bloga, balta ir juoda. Be to, dalinai šito blogo misija yra kalbėti apie dalykus, apie kuriuos kalbama perdėm mažai. Štai todėl aš šiandien ir rašau apie tai, ko dar pati negaliu suprasti. Rašau, pro langus besiskverbiant saulei ir važiuodama traukinyje. Monotoniškai dvelkia pavasariu. Pavasariu, kurio sulaukiau...
    Praėjo jau daugiau, nei pusmetis nuo apsilankymo Naujosios Vilnios psichiatrinėje ligoninėje, hooray. Ir gal penketas mėnesių nuo mane netikėtai užklupusio mėginimo nusižudyti. Ir priešistorė čia reikalinga, ko gero labiau, nei bet kur kitur.
    Praėjusį pavasarį dėl nuotaikos svyravimų ir panikos atakų lankiausi dienos stacionare Vasaros 5, kur sutikau įvairių žmonių ir gerų specialistų. Daug maž kurso vidury (~3 savaitę) mano sąmonės būsena ėmė griūti ir po to tarsi labai greit atsitiesė. Todėl šnekėdamasi su specialistais prieš baigdama kursą …

Apie susilaikymą nuo ikivedybinių lytinių santykių: praėjusio rudens rašto darbas

Sveiki. Senokai nerašiau Jums psichologijos temomis. Todėl šiandien įkeliu šį tą, kuo iki šiol didžiuojuosi - savo pirmąjį rašto darbą, kurį rašiau dar prieš išeidama į akademines.

Rašto darbas šneka apie lytinės abstinencijos diskursus. Kaip minima ir darbe: per daug retai apie tai diskutuoja ateistai. Kam įdomu, palieku pasiskaityti:



LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS
Pirmosios pakopos studijų programa SVEIKATOS PSICHOLOGIJA Susilaikymas nuo ikivedybinių lytinių santykių Dalyko,,Psichologijos įvadas” rašto darbas 1 kurso 1 grupės studentė Indrė Gegeckaitė Darbo vadovė Lekt. Vinga Indriūnienė  Kaunas, 2016

Įvadas
    Lytiniai santykiai - pirmaeilė daugumos religijų tema, ir būtent religinėse visuomenėse dažniausiai pabrėžiama susilaikymo, savęs „saugojimo“ svarba. Iš religijos ši tema taip pat yra išplitusi į plačiąją kultūrą, persmelktą sekso įvaizdžių įvairiausiuose kanaluose – spaudoje, televizijoje, muzikos industrijoje. Pasaulyje gimst…

Už senus laikus. Išpažintys.

Prieš porą dienų vaikščiojau parduotuvėje ir, skambant kažkokiai maloniai vasariškai muzikai, mane nunešė į Nostalgijos žemę. Ten buvo taip gera, šilta, jauku... Apglėbė visiška ramuma. Tarsi viskas aplink pasikeičia, spalvos patampa šiltesnės. Tarsi tu čia, kur ir buvai prieš tą dainą, bet ir ten. Koridoriuje tarp dviejų gyvenimų, žingsnis į vieną pusę - ir grįžti, kur ką tik buvai, žingsnis į kitą - ir paskęsi praeityje.     Paskęsi. Būtent. Tai yra tiksliausias žodis, kurį galima rasti. Čia toks memory-induced pleasurable asphyxiation.  Tuo metu gera, bet su laiku gali nužudyt, kiekvienąsyk primenant, kad dabar viso to neturi. Kiekvienąsyk menkinant tai, ką dabar turi. Kiekvienąsyk tikinant save, kad tai, ką turėjai, buvo tobula. O žinot, kaip būna su tom tobulybėm: jos tiesiog neegzistuoja.

    Tas jausmas, turbūt, apima, nes širdis vis dar gyja. O aš, tiesą sakant, netikiu dviem dalykais: kad galima nustoti mylėt, ir kad širdis visiškai užgyja. Man atrodo, kad su laiku mes t…