Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Penkto vasaros numerio smulkmenos (Stacionaro istorijos)

Žmogui visuomet norisi, kad visa eitųsi sklandžiai. Tačiau ne visuomet taip išeina, tiek gyvenime, tiek pokalbiuose, tiek mintyse ir tinklaraščiuose. Ne išimtis ir šis įrašas: pasidalinsiu lašu tos nesklandos, kuri sukelia įvairiausių jausmų, prisiminimais, kurie savo laiku kažkaip vis niekur netilpo į kitus įrašus, bet yra verti paminėjimo.

Tai tokie dalykai, kurie greit užsimiršta, tarsi šventa demencijos pradžia, tokia natūrali ir nepastebima. Dalykai, kurie patraukia akį sekundei, nustebina, arba tieji, apie kuriuos niekad nemąstei, bet pagalvojus, jie iškelia į paviršių labai įdomių idėjų.

Kadangi psichikos sveikatos temos artimiausiu metu užbaigti nežadu, ji čia nuolat bent truputį vaidensis. Tad šiandien norėčiau kaip ir užbaigti tą etapą apie Vasaros 5 dienos stacionarą, ir jį užbaigti visokiausiais keistais atsiminimais.

Vasaros 5-i teritorija yra absoliuti magija. Mileonas korpusų, greta kurių šen bei ten įsikūrę ūkiniai pastatai. Bet tikroji magija slypi kitur: atokesnėse vietose yra tokių ūkinių pastatų, kurie jau seniai išėjo pensijon ir iš žmogaus dabar yra atimti gamtos.
Į tuos pastatus žiūrėdamas gali pražiūrėti akis. Pamenu, už priėmimo korpuso stovi mūrinis namelis, pakalnėje, ties kurio viršumi kalnas jį jau pamažu pasiima. Jo stogas apsamanojęs, ant šio auga įvairūs augalai. Senas duris saugo grotos, virš kurių pakibęs senas senas, gaila, jau neveikiantis šviestuvas. Ne kaip iš žiedų valdovo, toks paprastesnis, kokie būna sovietinėse laiptinėse, lengvai panašūs į grūdėto stiklo stiklainius.

Bet visgi, jei reiktų Vasaros 5is sulyginti su kokia karalyste, tai turbūt ir būtų Grafystė, Hobitonas. Mat, toks namelis kelyje yra ir dar vienas, jau medinis, bet pakankamai apaugęs, kad didelė dalis ten besilankančių žmonių jo mažų mažiausiai, dažnai nepastebėtų. Šalia vieno iš kelių! Šalia asfalto! Apaugęs apaugęs pajuodęs namukas, kadais gal buvęs kokiu sargo postu.

Teritoriją einant ratu galima užklysti ir į dar vieną vietą, kur ant kalnelio, apaugusio pienėmis, medžių pavėsyje stovi kiek didesnis sukaltas medinis namukas. Su, turbūt, viena ar dviem patalpomos viduje. Seniai apleistas, kadaise degęs, nors tai matyti tik iš pastato viršaus, kur nuo sijų besikeliantis stogas staiga pradingsta į dangų, sujungdamas namo vidų su žvaigždėtu vaizdu naktį. Stogo lentos apėjusios suodžiais ir galiausiai tampa skyle.
Pro seniai išdaužtą langą galima matyti viduje prikritusios medienos, butelį degtinės (savaime suprantama, tuščią), gal ir dar kažko, kas kadaise turėjo paskirtį. Priešingai, nei kiti du pastatai, į šitą gan nesunkiai pro tą langą galima įlipti, kas mane šiek tiek neramino, mat, kažkaip tikiesi, kad psichiatrinės teritorija bus saugesnė (na, "apie viską pagalvota", ir panašiai. Kita vertus, iš to, ką mačiau, panašu kad ūmiausiai sergančių korpusuose yra atskiros aptvertos teritorijos, kur, ko gero, ir yra išleidžiama į lauką. Bet jei manęs pačios paklaustų, ar atsisakyčiau tų pastatų, tikrai sudvejočiau, ir sudvejočiau stipriai. Smagu, kai aplinka žadina ir kažkur nukelia. Ypač, jei sergi. Kad yra į ką žiūrint užsimiršti, ir kai man pačiai to reikėjo, tai buvo didelė pagalba.

Toliau slenkant ratu aplink tvorą prieini jau tik mažytį takelį, jau beveik apėjęs visą teritoriją, beveik išlindęs prie įėjimo. Ten, keliose vietose, tvora stipriai suniokiota, vienoje vietoje grotų trūksta, kitoje jos stiprokai išlenktos tokios, tarsi jau ir nežmoniškos, jėgos. Žiūri į jas ir negali nuspręsti, kas būtent ten atsitiko, tarsi būtų iš vidinės pusės įsirėžusi aukšta mašina. O nėra kur: už pusmetrio stovi ūkinis pastatas.

Beje, ne visa, gan kalvota, ligoninės teritorija yra išvagota keliukais: asfaltuotas kelias jungia susisiekimą tarp daugumos korpusų, yra keletas vietų, kur nepagailėta laiptų lipant į kalną, ir pora keliukų, iš kurių vienas koks atokesnis, tai dauguma juo ir taip neina. Dalis įdomiausių vietų pasiekiama tik klampojant per žolę. Visa ta teritorija tokia ir yra: tarsi pusiau sulaukėjusi, tarsi labai prižiūrėta, ir už kiekvieno korpuso gali nueit pasislėpt nuo žmonių.

O apie žmones rašiau anksčiau. Apie žmones rašyti sunku negeneralizuojant, nes galima pažeisti jų privatumą. Viską tenka suapvalinti. Kadais rašiau, kad žmonių ten yra visokių, bet labiausiai - tokių, kokius matom gatvėje. Kai susirenkam grupėse, kai kurie atrodo sveiki iki tol, kol pakelia akis, kiti - kol prabyla, treti atrodo išvis neturintys čia ką veikti, o dar kiti - tiesiog šventai jautrios sielos, kai galvoje, vertindamas, pats pasimeti, ar tai kažkuo sutrikimas. Bet žmogui su tuo gyventi vis tiek sunku.

Per tą laiką buvimo girdėjau daug ko: kai kurie jautėsi kaip iš filmo Limitless, kai kurie matė auras, yra, kas postringavo, kad amerikiečiai paskelbs karą lietuviams ir juos išžudys, nes sudarė sąjungą su žydais, o šie nori atkeršyti už savo laiku čia, Lietuvoje, sušaudytus.
Dar pirmą dieną prie manęs priėjo jauna moteris ir užklaisė, ar moku naudotis internetu, kažkur giliai viduje pasimečiau, kaip keista tat buvo. Bet smagu, kad žmonės, vienaip ar kitaip neturėję galimybių, čia labiau adaptuojasi prie gyvenimo, negu yra nuo jo atskirti.

Taip pat yra šizofrenikų, manančių, kad jie turi ypatingų galių, o farmacija tik melas ir verslas, ir valdžia tik bando juos paversti atglušusiais, normaliais, atimti jų galias, nes jie pranašesni. Šizofrenijai tai apskritai yra itin dažna, iš visų deliuzijų, kokias jie turi. Liūdna, kad žmonės, jai paūmėjus, atsiduria čia, ir esant ūmiai stadijai žmogaus neįtikinsi, kad yra kitaip. Tačiau, panašu, kad su jais niekas nedirba (pvz, šeima), kad "remisijos" metu juos to išmokytų. Na, o vaikščioti pas psichologus, psichiatrus ir psichoterapeutus, kaip žinome, vis dar yra tabu. Galų gale, tokia žmogaus mokymo sistema negali veikti susitinkant kartą į savaitę, valandai. Aplinkinių įsijungimas labai padėtų. Kita vertus, kuo gali padėti dauguma aplinkinių, jei išgirdę žodį šizofrenija, užsigalvoja apie asmenybės susidvejinimą, kuris yra, visgi, asmenybės identiteto sutrikimas... Tame irgi yra didelė pamoka. Informacija aplink mus dabar jau skraido dažniau, bet esminius, pagrindinius faktus apie sutrikimus ir adaptaciją visuomenėje telieka skleisti, ir skleisti, ir skleisti. Kitaip niekas nesikeis.
Kitaip niekada neišmoksime veiklaus žmogaus atskirti nuo to, kuriam manija, ir kuris gal veik mirtinai save išsekins per artimiausias tris savaites. Kai žmogus negali blaiviai savęs įvertinti, aplinkiniai žmonės turėtų ateiti į pagalbą, ir ne tik tada, kai reikia draugui užsiminti, kad jis turi problemų su alkoholiu (apie tai, beje, laukia kitas įrašas).

Buvimas čia oficialiai yra šešios savaitės, tai neofocialiai vadinama kadencija. Į užsiėmimus atėję žmonės kartais prisistato čia esantys antrą, trečią, ntąją kadenciją (nebūtinai be pertraukų).
Dalis jų tiki perkandę sistemą. "Pirmą kartą pakliuvus rašo adaptacinį sutrikimą, antrą - bipolinį, trečią - šizoidinius", kurie, šiaip jau, yra psichotinio spektro sutrikimai, beje.
Kita vertus pastebi, kad išbuvęs čia tris savaites, tampi veteranu. Tau būtinai tenka pagloboti kažką, kam čia pirma savaitė, papasakot, kada pusryčiai ir pietūs, žodžiu, užkamšyt seselių laiko trūkumo skyles, kurios su kiekvienu pacientu vis kitokios. Tada prasideda šnektos apie tai, kokias terapijas lankai ir kiti lanko, dalijamasi patirtimi, kažkas skundžiasi, kad keramikos jam nesiūlė (nu ir man nesiūlė, nu, ką padarysi). Tada dar bobutiškai pasipasakojama, kas, kiek ir ko geria iš vaistų, ką mėgino, kas veikia, kurie žmonės maišo su alkoholiu. Dar yra tokių, kurie šiek tiek giriasi šešis kartus atbudę toksikologiniam, kai medikai, pažiūrėję į juos, atmerkusius akis, vietoj " labas rytas" sako "o, prabudo".

Būna, išgirsti ir įdomių dalykų. Būna, kažkurios terapijos metu kažkas, mėgindamas apibūdinti savo jausmus, depresiją atpasakoja kaip krūtinėj esančią juodąją skylę, kuri viską susiurbia ir nieko nepalieka žmogui. Šis apibūdinimas man atrodo toks tikslus, kad artimiausius penkiasdešimt metų aš jo turbūt nepamiršiu.

Psichiatrijos stacionaras - tai tokia neišdildoma, keista patirtis. Daug įvairių žmonių ir dalykų, iš kurių po pusdienio grįžti į savo gyvenimą. Tobuliausia forma tiems, kuriems nepakanka susitikimo su specialistais kartą į savaitę, bet kurie nori ir gali išlaikyti savo gyvenimo dalį vietoje.

Kažkas labai keisto ir labai normalaus tuo pačiu. Čia tarsi visi - pacientai, tarsi visi - iš gatvės atsitiktine tvarka parinkti ir "užrakinti" žmonės. Čia supranti, kad nereikia turėt šizofrenijos, kad čia būtum. Čia ateini savo noru, iš čia išeini savo noru, tik jau pamatęs tiek daug žmonių, tų, normalių, kurie aplink mus sukasi kasdien. Ir dalele savęs tada jautiesi arčiau jų.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

My suicide attempt

Norėčiau, kad visi mano blogo įrašai būtų pzityvūs. Kita vertus, taip nelabai ir gali būti, nes niekas nėra tik gera ar bloga, balta ir juoda. Be to, dalinai šito blogo misija yra kalbėti apie dalykus, apie kuriuos kalbama perdėm mažai. Štai todėl aš šiandien ir rašau apie tai, ko dar pati negaliu suprasti. Rašau, pro langus besiskverbiant saulei ir važiuodama traukinyje. Monotoniškai dvelkia pavasariu. Pavasariu, kurio sulaukiau...
    Praėjo jau daugiau, nei pusmetis nuo apsilankymo Naujosios Vilnios psichiatrinėje ligoninėje, hooray. Ir gal penketas mėnesių nuo mane netikėtai užklupusio mėginimo nusižudyti. Ir priešistorė čia reikalinga, ko gero labiau, nei bet kur kitur.
    Praėjusį pavasarį dėl nuotaikos svyravimų ir panikos atakų lankiausi dienos stacionare Vasaros 5, kur sutikau įvairių žmonių ir gerų specialistų. Daug maž kurso vidury (~3 savaitę) mano sąmonės būsena ėmė griūti ir po to tarsi labai greit atsitiesė. Todėl šnekėdamasi su specialistais prieš baigdama kursą …

Apie susilaikymą nuo ikivedybinių lytinių santykių: praėjusio rudens rašto darbas

Sveiki. Senokai nerašiau Jums psichologijos temomis. Todėl šiandien įkeliu šį tą, kuo iki šiol didžiuojuosi - savo pirmąjį rašto darbą, kurį rašiau dar prieš išeidama į akademines.

Rašto darbas šneka apie lytinės abstinencijos diskursus. Kaip minima ir darbe: per daug retai apie tai diskutuoja ateistai. Kam įdomu, palieku pasiskaityti:



LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS
Pirmosios pakopos studijų programa SVEIKATOS PSICHOLOGIJA Susilaikymas nuo ikivedybinių lytinių santykių Dalyko,,Psichologijos įvadas” rašto darbas 1 kurso 1 grupės studentė Indrė Gegeckaitė Darbo vadovė Lekt. Vinga Indriūnienė  Kaunas, 2016

Įvadas
    Lytiniai santykiai - pirmaeilė daugumos religijų tema, ir būtent religinėse visuomenėse dažniausiai pabrėžiama susilaikymo, savęs „saugojimo“ svarba. Iš religijos ši tema taip pat yra išplitusi į plačiąją kultūrą, persmelktą sekso įvaizdžių įvairiausiuose kanaluose – spaudoje, televizijoje, muzikos industrijoje. Pasaulyje gimst…

Už senus laikus. Išpažintys.

Prieš porą dienų vaikščiojau parduotuvėje ir, skambant kažkokiai maloniai vasariškai muzikai, mane nunešė į Nostalgijos žemę. Ten buvo taip gera, šilta, jauku... Apglėbė visiška ramuma. Tarsi viskas aplink pasikeičia, spalvos patampa šiltesnės. Tarsi tu čia, kur ir buvai prieš tą dainą, bet ir ten. Koridoriuje tarp dviejų gyvenimų, žingsnis į vieną pusę - ir grįžti, kur ką tik buvai, žingsnis į kitą - ir paskęsi praeityje.     Paskęsi. Būtent. Tai yra tiksliausias žodis, kurį galima rasti. Čia toks memory-induced pleasurable asphyxiation.  Tuo metu gera, bet su laiku gali nužudyt, kiekvienąsyk primenant, kad dabar viso to neturi. Kiekvienąsyk menkinant tai, ką dabar turi. Kiekvienąsyk tikinant save, kad tai, ką turėjai, buvo tobula. O žinot, kaip būna su tom tobulybėm: jos tiesiog neegzistuoja.

    Tas jausmas, turbūt, apima, nes širdis vis dar gyja. O aš, tiesą sakant, netikiu dviem dalykais: kad galima nustoti mylėt, ir kad širdis visiškai užgyja. Man atrodo, kad su laiku mes t…