Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Surask penkis skirtumus tarp filmo ir... (Stacionaro istorijos, ||)

Vasaros 5 - milijono korpusų kompleksas su daug žolės ir medžių, ir keliomis pavėsinėmis. Ko gero tas milijonas korpusų yra kokie 11, plius keli administraciniai pastatai. 

Ir katė. Šiandien sužinojau, kad ligoninės teritorijoje yra balta katė, kurią vadina Depresija. Nors ji ir neatrodo labai depresyvi, net priešingai, ypač tada, kai raitosi saulėje. (Žinau, kad kačių nuotraukos padidina įrašo populiarumą, tačiau nekelsiu nuotraukos, siekdama apsaugoti Depresijos teisę į konfidencialumą). Tam tikra prasme man tai įamžina, kad čia, prasilenkdami koridoriuose, mes visi žinom, kad su mumis ir tais, su kuriais prasilenkiame, kažkas negerai. Priešingai, nei visur kitur gyvenime, kur kartais įsivaizduojame, kad su savo problemom ir našta esam vieni, ir todėl apie jas niekas nešneka.

 Penktadienį atsisveikinome su keletu darbą keičiančių kolegų, kurių garbei buvo vakarėlis. Slapta man tai buvo ir mano trumpo atsisveikinimo vakarėlis, nes tuo metu mažai kas žinojo, kad pabėgu šešioms savaitėms. Kurių dar tik baigiasi pirma (tęsiant įrašą per savaitgalį - prasideda antra), tačiau jau dabar keista pagalvoti, kaip grįšiu į darbą, ar kokių klausimų sulauksiu, kaip seksis įsilieti į personalą. Oh well.

- Šiaip viskas gerai? - telefonu klausia Augustė, perskaičiusi aną blog'o įrašą. Lietuviai turi tokią keistą vertinimo skalę, kur viskas gali būti gerai net tada, kai esi užsirašęs į dienos ar ne dienos, stacionarą. Ta būsena vertinimo skalėj yra "nesižudau". Kai rašau šitą, skamba juokingai, bet tada pagalvoju, kad tai ir yra tiesa, taip aš kartais ir atsakau į klausimus. Matyt, nėra viskas gerai, jei metu darbą ir einu daryt mankštos su krūva kitų žmonių, ligonlapio sąskaita. Kita vertus, jau dabar pradedu kvestionuoti, kiek man tai padės.

Pamenu, kaip penktadienį, iki man atvykstant į vakarėlį, mano draugės klausinėjo, kas su manim negerai. Tam tikra prasme miela, kad žmonės domisi. Tam tikra prasme baugu, nes niekada nesinori, kad tave apibrėžtų tavo sutrikimai, kad žmonės tave iš to atsimintų - per daug dažnai taip nutinka. Paprastai, nes tokie dalykai pritrenkia pirmąsyk išgirdus, ilgai ir laimingai toliau bendraujant su žmonėmis, tat pasimiršta. Toliau bendraujant.

Visgi, tai kaip viskas čia veikia? Yra užsiėmimų grupės, pvz dailės, šokio ir judesio terapija ir pan. Kuriose dalinai yra kažkas veikiama, piešiama, daromi rankdarbiai ir pan. Bet taip pat yra ir šiokių tokių lavinančių užduočių, turinčių analogijas realiame gyvenime, kurias po to kartu paanalizuojame, ką vienas ar kitas pasirinkimas gali sakyti apie žmogų ir panašiai.

Taip pat lankau grupinę psichoterapiją, kurią vadina palaikomąja grupe - mat, žmonės čia keičiasi, kam baigiasi, kam tik prasideda laikas stacionare. Paprastai užsiėmimo pradžioje pasipasakojame, kaip jaučiamės, išsirenkam temą ir vyksta laisva diskusija, šiek tisk giduojama psichologės, kartais padedančios kažką patikslinti, apibrėžti ir panašiai. Tai - gal labiausiai man nuo filmų besiskirianti terapijos dalis, labiau tiesiog pokalbis, net pabendravimas su daug žmonių, leidžiantis praplėsti perspektyvą, pažiūrėti iš kitų batų, kad būna ir kitaip, nei manei iki šiol, kur psichologas tarsi yra moderatorius, kartais leidžiantis mintims bėgti laisvai, kartais jas sustabdantis ten, kur galima gilintis.

Dar pabrėžiama, kad pasikalbėjus apie savo problemas ir kitiems išreiškus savasias, pasijunti mažiau vienas, atrandi kituose dalį savęs. Per pirmą užsiėmimą man kol kas tat nelabai įvyko, bet ir tema nebuvo itin aktuali. Tačiau negaliu neigti, kad pagavau save galvojančią: aha, turbūt tas žmogus iš mano aplinkos panašiai jaučiasi.
O tai jau labai gerai.

Jau eidama į antrą užsiėmimą suvokiu, kad ten buvusį nerimą pakeičia troškimas tuos žmones (grupė iki dešimties, dvylikos žmonių) pamatyti dar kartą, tarsi sekti jų gyvenimą. Tam tikra prasme tai net atrodo kaip stacionaro facebook'as, nes nagrinėdami temas neretai dalinamės savo patirtimis ir realiomis situacijomis. Kartais kai kurie užsimena, kodėl čia pateko ir pan, iš visų susirenki tik gyvenimo fragmentus, ir norisi dar. Tai tarsi būdas išlikti socialiu, gal jaustis labiau suaugusiu, negu vien piešiant paveikslėlius (nors grupėje esu bene jauniausia). Staiga pradedi jausti, kaip būtent tokia terapija veikia, kad ji tarsi "pririša", o net kai sunkiau, kyla noras ateiti dėl kitų, pamatyti tuos žmones, o kai jau ateini, vyksta darbas su tavimi ir kitais, regis, dalimi mažas, vos pastebimas, dalimi - kažką sukirbinantis ir tavyje sustiprinantis.

Dienos užimtumas čia gan laisvas, bene viskas vyksta pirmą dienos dalį, seka pietūs, kurie yra nemokami, kaip, beje, ir pusryčiai, kur tam tikru laiku galima ateiti arbatos ir bandelės. Sklando gandai, o tiksliau, mačiau, kad papildomai paklausus žmogus gauna košės ar kažko panašaus, tačiau kad jau ant stalo laisvai to nebūna, niekuomet dar nemėginau šito triuko. Negaliu sakyti nei, kad maistas čia labai neskanus, nei priešingai. Nuo to ligoninės maisto, kurį pamenu, gerokai pajudėjome į priekį, yra šansas gauti ir vegetariškas porcijas, kurios tikrai ne visuomet yra tas pats, kas mėsaėdžiams, tik "be mėsos".

Čia atėjęs staiga netampi sveikas ir nebūtinai išvengi bene panikos priepuolio prie kasos aną penktadienį (bet gauni apie jį pasikalbėti, jeigu tik nori!). Tam tikra prasme pasijauti mažiau vienas, tam tikra prasme - vienintelis toks. Žinojau, kad čia būta tokių įvairių žmonių, nutuokiau, bet tas spektras yra daug kartų didesnis, nei galėjau tikėtis. Jau vien psichoterapinėje grupėje - tokia begalinė įvairovė, tokie skirtingi žmonės, plius dar tie, su kuriais daug nebendrauji, bet susitinki dailės ar judesio terapijoje, nors girdi tik mažus komentarus iš jų pusės.

O tada dar yra žmonės, su kuriais prasilenki koridoriuje. Dios mio, kad ir kokie tolerantiški būtumėt (o save aš laikau be galo tolerantiška, išskyrus žmonėms, kurie negeria kavos), pažadu, čia yra kas nors, kas jus nustebins ar išmuš iš vėžių. Ir apskritai, dalis to - ne todėl, kad atrodo kaip ne iš šios planetos, dalis tų žmonių jus išmuš iš vėžių tuo, kaip labai jie yra iš šios planetos.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

My suicide attempt

Norėčiau, kad visi mano blogo įrašai būtų pzityvūs. Kita vertus, taip nelabai ir gali būti, nes niekas nėra tik gera ar bloga, balta ir juoda. Be to, dalinai šito blogo misija yra kalbėti apie dalykus, apie kuriuos kalbama perdėm mažai. Štai todėl aš šiandien ir rašau apie tai, ko dar pati negaliu suprasti. Rašau, pro langus besiskverbiant saulei ir važiuodama traukinyje. Monotoniškai dvelkia pavasariu. Pavasariu, kurio sulaukiau...
    Praėjo jau daugiau, nei pusmetis nuo apsilankymo Naujosios Vilnios psichiatrinėje ligoninėje, hooray. Ir gal penketas mėnesių nuo mane netikėtai užklupusio mėginimo nusižudyti. Ir priešistorė čia reikalinga, ko gero labiau, nei bet kur kitur.
    Praėjusį pavasarį dėl nuotaikos svyravimų ir panikos atakų lankiausi dienos stacionare Vasaros 5, kur sutikau įvairių žmonių ir gerų specialistų. Daug maž kurso vidury (~3 savaitę) mano sąmonės būsena ėmė griūti ir po to tarsi labai greit atsitiesė. Todėl šnekėdamasi su specialistais prieš baigdama kursą …

Apie susilaikymą nuo ikivedybinių lytinių santykių: praėjusio rudens rašto darbas

Sveiki. Senokai nerašiau Jums psichologijos temomis. Todėl šiandien įkeliu šį tą, kuo iki šiol didžiuojuosi - savo pirmąjį rašto darbą, kurį rašiau dar prieš išeidama į akademines.

Rašto darbas šneka apie lytinės abstinencijos diskursus. Kaip minima ir darbe: per daug retai apie tai diskutuoja ateistai. Kam įdomu, palieku pasiskaityti:



LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS
Pirmosios pakopos studijų programa SVEIKATOS PSICHOLOGIJA Susilaikymas nuo ikivedybinių lytinių santykių Dalyko,,Psichologijos įvadas” rašto darbas 1 kurso 1 grupės studentė Indrė Gegeckaitė Darbo vadovė Lekt. Vinga Indriūnienė  Kaunas, 2016

Įvadas
    Lytiniai santykiai - pirmaeilė daugumos religijų tema, ir būtent religinėse visuomenėse dažniausiai pabrėžiama susilaikymo, savęs „saugojimo“ svarba. Iš religijos ši tema taip pat yra išplitusi į plačiąją kultūrą, persmelktą sekso įvaizdžių įvairiausiuose kanaluose – spaudoje, televizijoje, muzikos industrijoje. Pasaulyje gimst…

Už senus laikus. Išpažintys.

Prieš porą dienų vaikščiojau parduotuvėje ir, skambant kažkokiai maloniai vasariškai muzikai, mane nunešė į Nostalgijos žemę. Ten buvo taip gera, šilta, jauku... Apglėbė visiška ramuma. Tarsi viskas aplink pasikeičia, spalvos patampa šiltesnės. Tarsi tu čia, kur ir buvai prieš tą dainą, bet ir ten. Koridoriuje tarp dviejų gyvenimų, žingsnis į vieną pusę - ir grįžti, kur ką tik buvai, žingsnis į kitą - ir paskęsi praeityje.     Paskęsi. Būtent. Tai yra tiksliausias žodis, kurį galima rasti. Čia toks memory-induced pleasurable asphyxiation.  Tuo metu gera, bet su laiku gali nužudyt, kiekvienąsyk primenant, kad dabar viso to neturi. Kiekvienąsyk menkinant tai, ką dabar turi. Kiekvienąsyk tikinant save, kad tai, ką turėjai, buvo tobula. O žinot, kaip būna su tom tobulybėm: jos tiesiog neegzistuoja.

    Tas jausmas, turbūt, apima, nes širdis vis dar gyja. O aš, tiesą sakant, netikiu dviem dalykais: kad galima nustoti mylėt, ir kad širdis visiškai užgyja. Man atrodo, kad su laiku mes t…