Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Gegužės, 2016

Ligonlapis nuo ligonlapio (Stacionaro istorijos, |||)

Pyktis ir nerimas apima bangomis, ir pikta ant visko. Tuo metu nesinori matyti nieko, galutinai išbarsčiusio mano dieną į šipulius. Žinai, kad niekas nėra kaltas, bet negali nustoti kaltinti, kol tavo rankos drąsko žolę susiradus vieną atokesnių kampų psichikos centro teritorijoje. Su laiku imi ir pats bodėtis to žodžio - "psichiatrinėje". Dalinai gal dėl to, kad žmonėms tai kelia asociacijas su Skrydžiu virš gegutės lizdo, o bent jau dienos stacionare pusės to vis tiek nematau. Kas skaito šituos įrašus? Geras klausimas. Ar gali būt, kad yra žmonių, kurie po Skrydžio virš gegutės lizdo ir Girl, Interrupted, dėl kažkokios priežasties idealizuoja, romantizuoja psichiatrines ligonines?
Galutinai suvoki, kaip tai būtų kvaila, kai po maksimaliai išbalansuotos grupinės terapijos, užėjus pykčio ir nerimo priepuoliui, tiesiog sėdi ant žolės ir nežinai, ką su savim daryti, o tavo mintys lenktyniauja (kol rašau šitą, fone girdžiu, kaip žmogus teigia matąs žmonių auras), dar kiek grei…

Surask penkis skirtumus tarp filmo ir... (Stacionaro istorijos, ||)

Vasaros 5 - milijono korpusų kompleksas su daug žolės ir medžių, ir keliomis pavėsinėmis. Ko gero tas milijonas korpusų yra kokie 11, plius keli administraciniai pastatai. 
Ir katė. Šiandien sužinojau, kad ligoninės teritorijoje yra balta katė, kurią vadina Depresija. Nors ji ir neatrodo labai depresyvi, net priešingai, ypač tada, kai raitosi saulėje. (Žinau, kad kačių nuotraukos padidina įrašo populiarumą, tačiau nekelsiu nuotraukos, siekdama apsaugoti Depresijos teisę į konfidencialumą). Tam tikra prasme man tai įamžina, kad čia, prasilenkdami koridoriuose, mes visi žinom, kad su mumis ir tais, su kuriais prasilenkiame, kažkas negerai. Priešingai, nei visur kitur gyvenime, kur kartais įsivaizduojame, kad su savo problemom ir našta esam vieni, ir todėl apie jas niekas nešneka.

Kas per, kur, kodėl, ir kas su tavim negerai? (Stacionaro istorijos, įžanga)

Aš ateinu. Priimamajame moteriškė plauna grindis.
- Ko ieškot? - klausia manęs.
- Priimamojo, turbūt, - sakau pasimetus, rankoj gniauždama siuntimą ir asmens dokumentą.
Kadais, paauglystėje, sirgau depresija.
Mano dokumentą paima, sako, palaukit, dar nėra gydytojų, prisėskit.
Tada mano depresijos niekas negydė, tada tiesiog kažkaip sukausi, kažką veikiau, kol gaļiausiai su kitų žmonių pagalba išlipau iš duobės.
Grįžta moteriškutė.
- Jums ne ten, - sako, - gi parašyta, antras aukštas, išeisit, ir ten bus kitos durys.
Giliai iškvepiu. Įkalbėjo. Išeisiu ir ten bus kitos durys.
Jau vėlyvesnėj paauglystėje viskas buvo sustoję atgal į vėžes, iki pirmų labai paaugusio žmogaus krizių ir dilemų - kur stoti, ar įsikraustyti kartu su vaikinu, ir t.t.
Jau tada žinojau, kad nepanešu stresų ir spaudimo. Egzaminai, patys savaime, anoks man ir tebuvo spaudimas, nes nusprendžiau niekur nestoti. Tačiau net kai būdavau minimaliai stumiama, spaudžiama, kreipiama artimųjų ar aplinkinių, dedama į kažkokį…