Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pranešimai

Rodomi įrašai nuo 2016

Apie sunkius susidūrimus su savimi Kalėdų fone

Šiomis dienomis, labiau, nei bet kada anksčiau, mane aplanko milijonai realizacijų. Tiek daug, kad stebiuosi, kur jos į mane telpa, tiek daug, kad stebiuosi, kaip aš tiek jų sugebu sugalvoti. Dauguma jų apie mane ir dauguma - negatyvios. Kai kurios mane pačią šokiruoja labiau, nei maniau, kad mano mintys gali mane šokiruoti. Toks jausmas, kad staiga atvėriau Pandorą.
    Pastebėjau, kaip dažnai mintimis grįžtu į praeitį ir laikausi jos įsikabinusi: tų dienų, kai buvau ar atrodžiau laiminga. Žinau, kad dalis to tebuvo fasadas, tačiau vis tiek grįžtu atgal, tarsi tai būtų geriau, negu tas, ką dabar turiu. O tiesa yra ta, kad dabar beveik nieko neturiu. Ir nieko čia blogo, taip būna. Negali nuolatos būti visaip kaip turtingas.
    Turiu bendrabučio kambarį, nuostabias kambariokes, visai smagų darbą (bet jį turiu jau metus ir, realiai, negali sakyt, kad čia dabar kuo išėjau į pliusą) ir akademines atostogas. Akademines?! Taip, akademines. Dar mamai nesakiau, o jūs jau žinot. Taip yra…

210 dalykų, kuriuos galima daryti vietoj [įdėk pats]

Mano kairė ranka išvagota nedidelių baltų rėžių. Jie tęsiasi nuo riešo iki dilbio (ossa antebrachii) vidurio. Dauguma jų dabar jau nežymūs, keletas labai plonyčių, bet tiesiai išbrėžtų linijų, vienas išpjaustytas kryželis. Dauguma jų dilbio apačioje, bene toje vietoje, kurią dedame ant stalo, kai norime atsiremti alkūne, rašydami ar naršydami internete. Dešinė mano ranka randuota paėjus kiek toliau nuo riešo (carpals), viršutinėje dilbio dalyje, padėjus ranką ant stalo trys randai matosi ryškiai, jie storesni, nors nepamenu, kad kuris nors kada būtų labai stipriai kraujavęs. Matyt, jie tiesiog taip sugijo. Ir daugybė mažų. Ne, aš ne kairiarankė. Taip, kai kuriuos dalykus galiu daryt abiem rankomis arba prioritetą teikiu kairei, kai man atrodo natūralu. Nors tai turbūt ne tie klausimai, kurie kyla pirmiausiai. 
   Paauglystėje tai tiesiog buvo aplink, man mėtantis su gotais, emo ir metalistais. Kai kurie vaikai taip darydavo. Negalėčiau atsiminti pirmo karto, kai pati tai pamėginau…

Apie ryžius ir diagnozę (ir ryšį su diagnoze) arba the borderline of being borderline in a blog entry

Akomodacija Kaune vyksta puikiai ir perspektyviai. Ką žinau, pagooglinau žodį akomodacija, panašu, kad žmonės šitą žodį vartoja, tai nutariau duoti žmonėms dar daugiau galimai klaidingų prielaidų kad jis iš tiesų yra vartotinas, vien dėl to, kad yra vartojamas. Čia kaip vartoti alkoholį stresui malšinti.
Šiuo metu šildausi pusiau pridegusius ryžius bendrabučio kambaryje, kuris tuščias, nes abi kambariokės išėjo į humaną ir į išankstinį balsavimą. Points scored, vienai kambariokei tik ką gi sukako devyniolika metų ir tai jos pirmas balsavimas, ir rugsėjo pradžioje, kai ji atvažiavo į Kauną, balsavimas buvo a +-, (dabar teigia kad tikrai norėjo balsuoti, bet aš pamenu tą frazę!).

*ryžių maišymo intarpas*

Sėkmingai testuoju Kauno sveikatos apsaugos sistemą, nes pagaliau pasiėmiau pirmąjį šiame mieste ligonlapį, kad tiesiog galėčiau šildyti ryžius ir rašyti blogo įrašus, ir tik įpusėjusi trečią pastraipą pastebėti, kad Razausko įrašas youtube.com taip ir nepasileido iki šiol. Taip jau bū…

Šita nerimo žemė

Praėjo beveik mėnuo nuo tada, kai trūks plyš įstojau į psichologiją. Taip pat, praėjo sunkiausia mano gyvenimo vasara, nors kartais tuo pačiu atrodo ir, kad praėjo geriausias mano gyvenimo laikas. Tačiau, esu tikra, su laiku, ir padėjus tai toli į praeitį, atrodys kitaip.
Šiemet sutikau toną be galo nuostabių žmonių. Šiemet supratau toną naujų dalykų. Mano tikėjimai krito ir kėlėsi, nusivylimai augo, o kartais ir dužo. Nuo tada, kai baigiau mokyklą, bijojau stoti studijuoti, ir jaučiausi labai verčiama tą daryt. Niekur nestojau pirmais metais, nes bijojau. Žinojau, kad neturiu, kas mane paremtų finansiškai, ir ta baimė, kad nesugebėsiu studijuoti ir dirbti, augo ir raižė nagais. Bet aš dabar čia, ir kol kas sugebu abu. Baimė, kad nesugebėsiu įstoti, ir visgi, su savo nelemtu, labai prastai išlaikytu matematikos egzaminu, kuriam ruošiausi bene metus, vis tik įstojau. Taip, į mokamą, ir drebėdama laukiu paskolos, tikėdamasi, kad nereiks tiesiog mesti studijų, nes jos negavau. Galiausia…

Penkto vasaros numerio smulkmenos (Stacionaro istorijos)

Žmogui visuomet norisi, kad visa eitųsi sklandžiai. Tačiau ne visuomet taip išeina, tiek gyvenime, tiek pokalbiuose, tiek mintyse ir tinklaraščiuose. Ne išimtis ir šis įrašas: pasidalinsiu lašu tos nesklandos, kuri sukelia įvairiausių jausmų, prisiminimais, kurie savo laiku kažkaip vis niekur netilpo į kitus įrašus, bet yra verti paminėjimo. Tai tokie dalykai, kurie greit užsimiršta, tarsi šventa demencijos pradžia, tokia natūrali ir nepastebima. Dalykai, kurie patraukia akį sekundei, nustebina, arba tieji, apie kuriuos niekad nemąstei, bet pagalvojus, jie iškelia į paviršių labai įdomių idėjų. Kadangi psichikos sveikatos temos artimiausiu metu užbaigti nežadu, ji čia nuolat bent truputį vaidensis. Tad šiandien norėčiau kaip ir užbaigti tą etapą apie Vasaros 5 dienos stacionarą, ir jį užbaigti visokiausiais keistais atsiminimais.Vasaros 5-i teritorija yra absoliuti magija. Mileonas korpusų, greta kurių šen bei ten įsikūrę ūkiniai pastatai. Bet tikroji magija slypi kitur: atokesnėse vi…

Dešimt minučių (Stacionaro istorijų epilogas)

Tos dešimt minučių, kurias ką tik stebėjau ežiuką, tam tikra prasme buvo gražiausios mano gyvenime.
Pastebėtas ežiukas nutarė vidury kelio ir pusiau įlipęs griovyn, vos ne versdamasis per galvą, susipakuoti. Apsileido spygliais, tai aš jį paėmiau ir pastačiau ant lygios žemės, kad taip per galvą nesiverstų, nes, prisiekiu, ten buvo aukščiausios klasės joga. O tada laukiau. Laukiau kaip akmuo, kol ežiukas pamažu atsimaskavo ir ėmė uostinėti viską aplink, mėgindamas suimti visą link jo sklindantį pasaulio orą ir iš jo numatyti visus plėšrūnus, ir visas galimas negandas. Ir galiausiai, ratukais ratukais, ėmė vėl vaikštinėti pievoje, nors nepamiršo savo maršruto ir visgi perėjo per didelį ilgą klodą šaligatvio, į kurį pirma ir taikėsi. Nutipeno į krūmą savo mažomis kojytėmis. Vienu metu jį buvo pastebėjusi katė ir aš jau galvojau, kad įvyks Wildlife Lithuania sezono atidarymas ar pan, bet katė nutarė, kad jai nesvarbu, ir nuėjo savais keliais.
O tada grįžti į realybę. Kur jautiesi sugrio…

Ligonlapis nuo ligonlapio (Stacionaro istorijos, |||)

Pyktis ir nerimas apima bangomis, ir pikta ant visko. Tuo metu nesinori matyti nieko, galutinai išbarsčiusio mano dieną į šipulius. Žinai, kad niekas nėra kaltas, bet negali nustoti kaltinti, kol tavo rankos drąsko žolę susiradus vieną atokesnių kampų psichikos centro teritorijoje. Su laiku imi ir pats bodėtis to žodžio - "psichiatrinėje". Dalinai gal dėl to, kad žmonėms tai kelia asociacijas su Skrydžiu virš gegutės lizdo, o bent jau dienos stacionare pusės to vis tiek nematau. Kas skaito šituos įrašus? Geras klausimas. Ar gali būt, kad yra žmonių, kurie po Skrydžio virš gegutės lizdo ir Girl, Interrupted, dėl kažkokios priežasties idealizuoja, romantizuoja psichiatrines ligonines?
Galutinai suvoki, kaip tai būtų kvaila, kai po maksimaliai išbalansuotos grupinės terapijos, užėjus pykčio ir nerimo priepuoliui, tiesiog sėdi ant žolės ir nežinai, ką su savim daryti, o tavo mintys lenktyniauja (kol rašau šitą, fone girdžiu, kaip žmogus teigia matąs žmonių auras), dar kiek grei…

Surask penkis skirtumus tarp filmo ir... (Stacionaro istorijos, ||)

Vasaros 5 - milijono korpusų kompleksas su daug žolės ir medžių, ir keliomis pavėsinėmis. Ko gero tas milijonas korpusų yra kokie 11, plius keli administraciniai pastatai. 
Ir katė. Šiandien sužinojau, kad ligoninės teritorijoje yra balta katė, kurią vadina Depresija. Nors ji ir neatrodo labai depresyvi, net priešingai, ypač tada, kai raitosi saulėje. (Žinau, kad kačių nuotraukos padidina įrašo populiarumą, tačiau nekelsiu nuotraukos, siekdama apsaugoti Depresijos teisę į konfidencialumą). Tam tikra prasme man tai įamžina, kad čia, prasilenkdami koridoriuose, mes visi žinom, kad su mumis ir tais, su kuriais prasilenkiame, kažkas negerai. Priešingai, nei visur kitur gyvenime, kur kartais įsivaizduojame, kad su savo problemom ir našta esam vieni, ir todėl apie jas niekas nešneka.

Kas per, kur, kodėl, ir kas su tavim negerai? (Stacionaro istorijos, įžanga)

Aš ateinu. Priimamajame moteriškė plauna grindis.
- Ko ieškot? - klausia manęs.
- Priimamojo, turbūt, - sakau pasimetus, rankoj gniauždama siuntimą ir asmens dokumentą.
Kadais, paauglystėje, sirgau depresija.
Mano dokumentą paima, sako, palaukit, dar nėra gydytojų, prisėskit.
Tada mano depresijos niekas negydė, tada tiesiog kažkaip sukausi, kažką veikiau, kol gaļiausiai su kitų žmonių pagalba išlipau iš duobės.
Grįžta moteriškutė.
- Jums ne ten, - sako, - gi parašyta, antras aukštas, išeisit, ir ten bus kitos durys.
Giliai iškvepiu. Įkalbėjo. Išeisiu ir ten bus kitos durys.
Jau vėlyvesnėj paauglystėje viskas buvo sustoję atgal į vėžes, iki pirmų labai paaugusio žmogaus krizių ir dilemų - kur stoti, ar įsikraustyti kartu su vaikinu, ir t.t.
Jau tada žinojau, kad nepanešu stresų ir spaudimo. Egzaminai, patys savaime, anoks man ir tebuvo spaudimas, nes nusprendžiau niekur nestoti. Tačiau net kai būdavau minimaliai stumiama, spaudžiama, kreipiama artimųjų ar aplinkinių, dedama į kažkokį…

Kas man padeda

Geriausias, pats geriausias iki šiol pavyzdys, padedantis kiek "įsipakuoti" į depresijos jauseną - mano gal prieš savaitę perskaitytas viename angliškame straipsnyje, todėl tą pastraipą dabar ir išversiu:

"Depresija - ne kažkas, ką gali sąmoningai pasirinkti.
Kai pasiklysti kažkur giliai miške, gali užtrukti laiko suprasti, kad pasiklydai. Dar kurį laiką labai lengva save tikinti, kad tik šiek tiek nuklydai nuo kelio, kad rasi kelią atgal jau bet kurią akimirką. Tuomet ateina naktis, ir vėl ateina naktis, ir vėl, ir tu vis dar neįsivaizduoji, kur esi. Kaip bebūtų skaudu pripažinti, ateina metas priimti faktą, kad iš kelio išklydai gerokai labiau, taip giliai miškan, jog net negali pasakyti, kurioje pusėje teka ar leidžiasi saulė. Tu nesirenki ten būti, bet tu negali rasti kelio atgal."
Keletą kartų skaičiau tą apibrėžimą, dalinausi juo su keletu žmonių. Iš domėjimosi depresija laiko - kiek ja ir su ja susijusiais sutrikimais sirgo ar serga draugai, kiek ji mane d…

Negeisk svetimo džemperio, svetimos maikės

Nereikia ir sakyti, kad dauguma merginų mėgsta retsykiais įšokti į plačius marškinius, ypatingai namie ir sekmadieniais, arba kai taip jaučiasi. Lygiai taip, apdribę ir per dideli comfy megztiniai kartais yra absoliutus gėris, o kartais jie neprivalo būt xxl, užtenka to, kad vyriški.
Jei mergina tuo metu su niekuo nesusitikinėja, kažkaip neteko matyti, kad jai kas nors priskirtų santykius pagal jos nešiojamų marškinių kilmę: susitikinėja su Humana, su geriausiu draugu, su pažįstamu, pas kurį nakvojo.
BET jei mergina tuo metu susitikinėja, ir, neduok die, gauna marškinius iš savo geriausio draugo - tai yra didžiausia išdavystė, tai įaudrina vyrą be absoliučiai jokios logiškos priežasties - kaip man patvirtino keletas žmonių. Ir nesvarbu, kad žmogui, kurio drabužį nešioji, nejauti absoliučiai nieko romantiško, ar kad gavai tą drabužį kai per pūgą reikėjo eiti namo: tuo metu atleistina, bet, kai jau grįžti namo, tai, gink Die, daugiau neužsidėk.

Būk bšk paprastesnis~

- O mano plaukai dabar raudoni ir violetiniai.
- Baik išsidirbinėti, būk normali mergička.*
*paremta tikrais faktais Kai pagalvoji, mano plaukai iš tiesų man sukelia nemažai nepatogumų. Štai, kad ir aną dieną, važiuojant autobusu, greta manęs pusę mano be galo ilgos kelionės sėdėjo penkiasdešimtmetė moteris. Įstabu, kad visą tą kelią ji neišleido nė garso, ir jau tą akimirką, kai jai reikėjo išlipti ir ji atsistojo - o aš tuo metu dar ir kalbėjau telefonu -, ji staiga taip pusiau man, pusiau ne man prabyla, autobuso gale keldama mažą šurmulį savo patarimais:
- Keisk plaukus, keisk požiūrį, keisk santykius!
Atsisuka į greta jos stovinčią merginą natūraliais plaukais, su ja pasišneka, ji palinkteli, vėl atsisuka, mane lygindama, ir kartoja nuo pradžių. Su tokiu šventu tikėjimu, kad šitie patarimai išsprendžia visas pasaulio problemas.  Bet tik kai jau jai reikia išlipti. Tik kai kalbu telefonu. Esu tikra, tai - ne sutapimų virtinė.