Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Esate mano gyvenimo šviesos

Vieta: Soul and Pepper, Gedimino 9
Laikas: '15 sausio 3-iosios vakaras, The Swing Cats koncertas

Žiūriu į Eglę, ieškodama paties keisčiausio klausimo, kurį galima jai užduoti. Dešinės rankos alkūne įsiremiu į stalą, suneriu pirštus ir ant jų paguldau smakrą. Žvilgsnis tęsiasi.

Fone groja beprotiškai geras džiazas. Vėliau tą dieną mane pakviečia šokiui, kurio metu Pavelas išdeda didžiulę kalbą, sveikindamas su gimtadieniu, pamoko kelių šokio judesių ir įteikia didžiulį šokoladą. Su karamele. Ak, ir vėl. Atrodo, tiek mažai žmonių nemėgsta karamelės, ir vis tieka aš turiu būti tarp jų. Bet kalba įstringa giliau, nei bet koks šokoladas.

- Kas tau svarbiausia gyvenime? - klausiu jos, ji veik absurdiškai šypteli, po to nusijuokia. 
- Nežinau, - nuoširdžiai taria, - ieškau.

Kol aš ieškau kito pritrenkiančio, iš dalies jau banaliai pažįstamo, iš dalies iš tiesų kažką reiškiančio klausimo, ji vėl įremia savo žvilgsnį į mane:

- O tau?
- Žmonės.


Esate mano gyvenimo šviesos. Kai einate su manimi uždegti žvakės, kai apkabinate įėjus į neužrakintus namus. Esate visi didžiausi mano įkvėpimai, mano gyvenimo priežastys ir pasekmės. Mano mūzos, kuomet ranka valingai ieško mygtuko, kurį galėtų paspausti ir priversti negyvą techniką žvelgti žmogaus akimis, kad tas akis galėčiau parodyti kitaip žvelgiantiems. Mano literatūrinės frazės, kai jūsų klausausi ir jus girdžiu. Giliausi mano prisilietimai, kai glostau galvą ir pirštai lėtai slenka plaukų sruogelėmis.

- Todėl psichologija? - žiūri ji į mane. 

Linkteliu galva.

- Todėl.

Vakaras slenka lėtai ir maloniai, akimirką pagaunu save esančią ten, kur trokštu atsidurti, kur jauku, kur šventa, saugu ir artima, kur tie neapčiuopiami namai be adreso.

Vieta: Baras
Laikas: Apie vidurnaktį, beveik skirstomės


Baigiasi mano viskis, taksi pavežam Vytą namo ir su Aisčiu kely dar ištaškom alaus butelį.
Tas pamišęs smagumas, žmonėse besireinkarnuojančios paauglystės, subtiliai liečiančios pirštais. Ta scena turi kažką absoliučiai nepakartojamo, visas vakaras turi, aš gaunu sužinoti kažką apie kitus žmones, aš gaunu ištempti juos į miestą ir man pasiseka.

Vieta: Swedbank terasa
Laikas: tuoj po darbo


Mes sėdim, aš atsinešiau ledų, Agnė ledų negali ir skundžiasi streikuojančiu skrandžiu. Be visa kita ko, geriame vandenį ir ji vadina mane Alisa. Ir tebūnie, ji ką tik pavertė tokį šiaip sau vardą gražiu. Mes dalinamės įspūdžiais, klausom Marilyn Manson dainos, telefonu padarau keletą tobulų nuotraukų (ir vieną jų čia dabar įkeliu)
Mes dalinamės ir juokaujam. Su Tavimi jaučiuosi gyva, tiek gyva, kad galiu apčiuopti. Tavo šypsena, ak.

Vieta: karių kapinės
Laikas: vėlyvas vakaras

Mergina sėdi, kamuojama savo vidinių neurozių, ji laukia, kol kažkas ją paima į glėbį ir nepaleidžia, ir kartoja, kad yra kartu su ja. Aplinkui kaupiasi tiršta prieblanda. Pamažu vėsta. Visur skruzdėlynas, visą apima tyla ir netrukus stoja vaikščioti žmonės.
/Tu čia, Tu mane laikai./




Esate mano gyvenimo šviesos. Esate mano patirčių šaltiniai. Esate mano įkvėpimai, esate mano atokvėpiai. Visi jūsų jausmai, visos jūsų reakcijos. Visi iškamuoti ar energingi žvilgsniai. Tai mano kuras, tai mano įsikabinimas šito gyvenimo. Tai mano troškimas pažinti.
Žmogus yra ta būtybė, su giliausiu įmanomu karkasu. Su tokio sudėtingumo struktūromis. Su tokiu giliu išjautimu, su tokiais gebėjimais nuversti kalnus arba jais užkopti (jei kalnas neina pas žmogų, tai...).

Kartkartėmis aš sustoju to atsiminti. Atsiminti, iš ko aš gyvenu, iš ko aš rašau, iš ko aš dainuoju. Kartkartėmis aš žiūriu jums į akis ir sugriebiu save taip jus mylinčią. Sugriebiu save dėl jūsų gyvenančią. Dėl to jūsų šventumo, prie kurio noriu prisiliesti. Kurio mažą dalelę noriu pasiimti, užkasti giliai savyje, po stiklu, idant esant dideliam reikalui, galėčiau nubraukti nuo to visas žemes ir smėlį, galėčiau išsiardyti sekretą ir rankoje tvirtai suspausti to šventumo likučius, nors tas šventumas ir telieka maža ko vertas be jūsų pačių.

Kartais, laikui beatodairiškai tekant, būtent taip ir yra. Mes nuvalome dulkes, arba jas nupučia vėjas, ir po stiklu sužvilga tai, ką iš kitų kadaise pasiėmėm, kas mumyse suleidžia šaknis ir dyglius, kas mus keičia ir neša pavėjui ežere, iš ko mes mokomės, kuo mes tampame, ir .taip.ne.iš.karto.tai.suvokiam.

Todėl - žmonės.

Esate mano gyvenimo šviesos.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Apie susilaikymą nuo ikivedybinių lytinių santykių: praėjusio rudens rašto darbas

Sveiki. Senokai nerašiau Jums psichologijos temomis. Todėl šiandien įkeliu šį tą, kuo iki šiol didžiuojuosi - savo pirmąjį rašto darbą, kurį rašiau dar prieš išeidama į akademines.

Rašto darbas šneka apie lytinės abstinencijos diskursus. Kaip minima ir darbe: per daug retai apie tai diskutuoja ateistai. Kam įdomu, palieku pasiskaityti:



LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS
Pirmosios pakopos studijų programa SVEIKATOS PSICHOLOGIJA Susilaikymas nuo ikivedybinių lytinių santykių Dalyko,,Psichologijos įvadas” rašto darbas 1 kurso 1 grupės studentė Indrė Gegeckaitė Darbo vadovė Lekt. Vinga Indriūnienė  Kaunas, 2016

Įvadas
    Lytiniai santykiai - pirmaeilė daugumos religijų tema, ir būtent religinėse visuomenėse dažniausiai pabrėžiama susilaikymo, savęs „saugojimo“ svarba. Iš religijos ši tema taip pat yra išplitusi į plačiąją kultūrą, persmelktą sekso įvaizdžių įvairiausiuose kanaluose – spaudoje, televizijoje, muzikos industrijoje. Pasaulyje gimst…

Dalykai, kuriuos girdžiu kas dieną

Pažiūrėk į

O tu nemanai, kad tau atsibos tie auskarai?

Nustok dažyt plaukus, nupliksi

Ilgi buvo gražiau

Mama, pažiūrėk į jos plaukus (nuostaba)

Ilgi buvo gražiau

Augink, tik nekirpk

Kada tu suaugsi?

Jėzau, negaliu žiūrėt!

O neskauda?

Tai kodėl tu taip save žaloji?

Tau gal dėmesio trūksta

Tokie, va, kaip tu, tenai eina

Visai nušiurę, atsiaugink (nušiurę, beje, nuo vaikystės)

Tokios tašės tiktai vaikams

Visai nuprotėjai

Aš galvojau, mano anūkėlė jau suaugo, jau nebe mėlynais plaukais, o va nusiėmei kepurę ir...

Du žingsniai į priekį, vienas atgal

Radau savo svajonių darbą. Nuo praėjusių metų turėjau trumpą, bet intensyvų romaną su kava. Taip, kavos aparatas virtuvėje prie to stipriai prisidėjo. Bet labiau prisidėjo tai, kad visą laiką dirbau tam, kad kažkas gautų tobulą puodelį kavos. Ir jaučiuosi paaugusi. Tiek karjeros prasme, tiek asmeniškai.Galbūt ir neturėčiau būti, dauguma žmonių, su kuriais atsisveikinama per/po bandomojo, taip nesijaučia. Bet visgi. Net jei radau svajonių darbą ir šį praradau, aš kažką radau.O žmogui kaip man kažką rasti yra be galo reta ir be galo svarbu. I get it. Niekam nereikia problematiškų žmonių, niekam nereikia sergančių žmonių. Ir kai susirgau paskutinį kartą, žinojau, kad nėra daug ko tikėtis.Tačiau tuo metu mano sveikata man buvo prioritetas, antrasis - darbas, kurio man ir reikėjo ir kurį be galo mylėjau.Kai pabundi ryte sukaustytas ir negali pajudėt dar valandą, suvoki, kad čia baigiasi tavo galimybių ribos. Kad ilgai taip nebebus. Ir kai dar po poros rytų galutinai pratrūksti, suvokdamas,…