Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Šventoji žolė ir kitos substancijos

Yra dviejų rūšių narkotikai: narkotikai ir utopiniai narkotikai. Šiandien mano interesą patraukė būtent pastarieji.
Idėja įrašui kilo jau senokai, tik vis gromuliavosi ir artikuliavosi, ir dar dabar nėra sustojusi to daryti, jos sakiniai, išraiškos ir mintys kinta kiekvieną sekundę.

Narkotikų utopija - ajaveska (neįmanoma rasti, kaip tai vadinama lietuviškai, originalas ayahuasca) ir žolė (marihuana: indiga ir sativa). Dvi stebuklingos, natūralios, priklausomybės nekeliančios, šventosios žolės.
Veik tokios šventos, kad baigia tapti visiškai mainstream'u, tokios sveikos ir lengvos, kad jau veik ne narkotikai, jų poveikis, mat, ne tik nežalingas, bet ir tampa vaistu nuo visų įmanomų ligų (taip, net ir psichologinių).

Visi dalykai turi pliusų ir minusų, absoliučiai visi, ir todėl vien tikėjimas, kad kažkas turi tik vieną iš tų pusių, pats savaime yra neblaivus ir nesveikas. Pro rožinius akinius žiūrėti į  verdamas ar smilkstančias haliucinogenines medžiagas yra paprasčiausiai utopiškai naivu. Jau aš naivus žmogus, bet...

Jos turi visas pageidautinas savybes, yra naudojamos nuo senovės, natūralios, gydo, išvalo... Kas gali būti geriau? Natūralios? Daugiau mažiau visiškai tiesa. Jokios chemijos, jokių pridėtinių E. Neišsiplėsiu, mano nuomonė apie tai, ką šioms medžiagoms suteikia natūralumas, puikiai telpa į vieną anglilietuvišką sakinį: "nu cool, bet Sosnovskio barščiai irgi natūralūs". Kai pagalvoji, tai ir gyvačių nuodai yra visai natūralus dalykas.


Lietuvoje populiarumą pelnantis žolei, tuo tarpu Amerikoje savo reputaciją sparčiai skinasi ayahuasca (gal aš naudosiu originalų žodį, ar taip, ar taip, neištariama). Grupelėmis susirinkę žmonės geria vienos pusiau nykstančios genties ritualinį gėrimą, paprastai duodamą šamano ir, na, žinote, gydantį nuo visko. Labiausiai žinomas dėl mirties efekto, mat, šis gėrimas itin dažnai sukelia psichologinį "atrodo jau tuoj mirsiu" jausmą. Tai beveik giriama ir skatinama, nes, anot žmonių manydamas kad miršti, susimąstai apie savo gyvenimą, ką darei gerai, ką galėjai tobulinti, ir kai jau atsigauni iš ryto, pradedi keisti ir/ar vertinti savo gyvenimą. Žinote, aš su tuo visai nesiginčiju, man svetima ta dalis, kur žmogui prireikia vos nenumirti, kad suprastų - gyvenimą ir taip galima keisti. Galiu prisiekt, maniau, žmonės gali kartas nuo karto analizuoti savo situacijas ir būsenas ir pasidaryti išvadas. Čia gi, šiuo atveju, toliau skrieja tautų folkloras, viso popso motina: vertinti imi tik praradęs. Ir jums turbūt nereikia aiškinti, ką aš, dievindama savo draugus, mylėdama gautą šansą gyventi ir džiaugdamasi milijonais dalykų, manau apie šitą folklorą. Jis ekstremalus ir nereikalingas, viso labo gyvenimiškas deterministinis sustabarėjimas. Jis niekuo nekeliantis pasigerėjimo, jis tiesiog vimdantis (va ir paaiškinau).

Apskritai, visos psichotropinės medžiagos sukelia - tiek fizinius, tiek psichinius - simptomus, kuriais, šiaip jau, skundžiasi žmonės, turintys ligų ir siekiantys pasveikti. Haliucinacijos, neadekvatus (depresinis arba perdėtai jausmingas, svaiginamo grožio) aplinkos suvokimas, black out'ai, tai vidutinio arba stipraus psichologinio sutrikimo simptomai (net jei jo priežastis ir būtų fizinė).
Tai, nuo ko ligoniai gydosi, sveiki žmonės garbina. Tiesą sakant, jie nė patys nesuvokia, koks empatiškas poelgis yra narkotikų vartojimas - pagaliau galima atsidurti neįgalaus žmogaus batuose. Ir, negana to, sveikiesiems tokia būsena atrodo pavydėtina, taip galima spręsti, iš to, kaip, kada ir kiek narkotikų yra suvartojama.

Visa, ką įsikalbi ar kuo įtiki, tiek protui, tiek kūnui tampa pakankamai tikra. Matant bėgantį žmogų stebėtojo neuronų tinkluose aktyvuojama nemaža dalis neuronų, kurie suaktyvėtų tada, jei jis bėgiotų pats (veidrodiniai neuronai, viena įdomiausių neuropsichologijos dalių, man asmeniškai). Ir tai - dar niekuo neįtikint, tik žiūrint į bėgiojantį žmogų. Visi įsivaizdavimai kūnui atsiliepia realiai ir stipriai, arti to, kaip būtų, jei visa tai vyktų iš tikrųjų. O štai, žmogus įsivaizduoja, kad miršta, penkias valandas ta mirtimi vaduojasi, žliumbia, kartais impulsyviai elgiasi, stresas yra didžiulis. O kas po to? Atsibundi kitą rytą nušvitęs, ir nieko? Kam tada sugalvotas potrauminio streso sindromas? Vakar beveik mirei, ir tai niekaip neatsilieps nė tavo kūnui, nė psichikai. Tiesiog atsibundi it niekur nieko? O visi tie įvykę cheminiai procesai? Nenatūraliai ir stipriai išvargusi nervų sistema? Tai ne mintys, tai fuckin' ranka apčiuopiami ir aparatais išmatuojami neurocheminiai procesai.

Galima ieškoti itin egzotiškų mirimo patirčių arba galima tiesiog prisėsti ir pagalvoti, kodėl žmonės gyvenimą vertina. Tiesa, antrasis variantas atrodo gerokai mažiau pramoginis ir sunkesnis. Bet, aš jus užtikrinu, kai pradedi mąstyti, gali mąstyti ir mąstyti. Galbūt skamba juokingai, bet mąstymas, bent man asmeniškai, yra viena labiausiai vežančių veiklų.

Dauguma savižudžių irgi visai nenori mirti, jie tiesiog neišsinarplioja gyvenimo ir jiems sunkiausia dėl to, kad jie nori būti laimingi, bet jiems tai nepavyksta. Dalis jų atsipeikėja, atsidūrę visai šalia mirties, tai man ir primena liguistą ayahuascos poveikį, viso labo troškimą patirti neurozę, nuo kurios dažnai kenčia depresyvūs, ADHD, OCD sergantys žmonės. Žinote, jeigu Lietuvoje žmonės suprastų neįgaliuosius taip gerai, kaip patys sugeba jais pasijusti, garbės žodis, būtume žymiai tolerantiškesnė visuomenė ir valstybė.

Tuo tarpu atskiras fenomenas yra žmonės, teigiantys, kad marihuana gydo. Baisiausia, kad jų žodžiuose yra tiesos - marihuanoje esančia medžiaga delta-9-THC galėtume nuo vėžio išgelbėti visą žiurkių giminę. Gaila, kad žmonėms tai mažai ką duoda. Ta medžiaga išties naikina auglius. Žiurkėse. Ir virš 80% priešvėžinių vaistų, veikiančių ant kitų žinduolių, žlunga testuojant su žmonėmis. Tačiau marihuana, veikdama CNS, gali numalšinti tam tikrų rūšių skausmus ir pykinimą, nuo kurių nepadeda nei morfijus, nei tam tikri vaistai virškinimo sistemai. Tai viena iš vos kelių galimų alternatyvų. Va todėl ant šito svieto yra medicininė marihuana, ir ji turi tiek bendro su gydymu, kiek paracetamolis turi su galvos vėžio išnaikinimu: greičiau išnaikins galvą, bet ne vėžį.

Visa kas, nuo iškreipto spalvų suvokimo (nesiginčykite su manimi apie tai, kaip spalvos yra tik konceptas arba jų nėra - dauguma jas sugeba indikuoti pagal susitartas normas ir tai naudoja sistemoms), iki haliucinacijų, obsesijų, mirties potyrių troškimo, yra klasifikuojama kaip ligų simptomai. Su laiku neuroninės jungtys ir hormoninų santykiai kinta, priklausomai nuo to, ką vartoji. Vienais atvejais, neuronai atbunka, kitais tampa perdėm aktyvūs.

Nepriklausomybė nuo žolės iki šiol yra diskutuotina be galo, be krašto - todėl, kad tyrimai vieni kitiems prieštarauja, ir tačiau, būtent todėl negalima paimti vienos, sau naudingos pusės, kuri yra tik 50, o gal ir mažiau procentų, ir nutarti, kad marihuana priklausomybės nekelia, nes kažkoks mokslininkas taip pranešė. Nes yra ir kita pusė. Jeigu nesutaria, vadinasi, ne veltui.

Taip išteisinant psichotropines medžiagas nuo visų galimų argumentų ir poveikių, atsiduriama kraštutinumuose, kuriuose skiepai - blogis, sąmokslas prieš paprastą žmogų, kur natūralus ir dirbtinis yra labai dirbtinai supriešinama, gyvūnai nemaitinami arba nesterilizuojami gamina mirčiai pasmerktas gyvybes, o kontraceptikų arba yra atsisakoma net ligos patale, arba, nesterilizuojant savo katino, "nes jis, mat, patinas, vyras, jam reikia", įvyksta priešinga, ir natūralistas, praleidęs pro akis šitą faktą, ramiai propaguoja dirbtinumą. Čia vieta, kur depresija gydoma ayahuasca.

O baisiausia yra tai, kad maža dalis tų sveikųjų išties yra sveiki, ir šitoje šalyje daugumos psichologinis būvis ir psichologinis atsparumas yra kritę žemyn. Tie žmonės dėl to nieko nedaro, skandindamiesi visuose įmanomuose narkotikuose, svarstydami, kad taip ir turi būti, tai yra normali būsena, ir jie gyvena gerai. Tikrai taip ir palinksės kaimynui galva šypsodamiesi, kai šis paklaus, kaip laikosi.

Ir jie skandins ir skandins save, neduodami protui atsikvėpti ir padirbėti, pagalvoti, kad kažkas yra ne taip, ir jokie narkotikai negali to išgydyti, bet yra kitų būdų ir kitų kelių. Ir tai, kas ligas sukelia net sveikiesiems, yra ypatingai paplitę tarp tų, kurie mano esą sveiki.

Vartojate? Esate patys empatiškiausi žmonės psichinių ligų ir epizodų atžvilgiu. Ir patys to nežinote.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Apie susilaikymą nuo ikivedybinių lytinių santykių: praėjusio rudens rašto darbas

Sveiki. Senokai nerašiau Jums psichologijos temomis. Todėl šiandien įkeliu šį tą, kuo iki šiol didžiuojuosi - savo pirmąjį rašto darbą, kurį rašiau dar prieš išeidama į akademines.

Rašto darbas šneka apie lytinės abstinencijos diskursus. Kaip minima ir darbe: per daug retai apie tai diskutuoja ateistai. Kam įdomu, palieku pasiskaityti:



LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS
Pirmosios pakopos studijų programa SVEIKATOS PSICHOLOGIJA Susilaikymas nuo ikivedybinių lytinių santykių Dalyko,,Psichologijos įvadas” rašto darbas 1 kurso 1 grupės studentė Indrė Gegeckaitė Darbo vadovė Lekt. Vinga Indriūnienė  Kaunas, 2016

Įvadas
    Lytiniai santykiai - pirmaeilė daugumos religijų tema, ir būtent religinėse visuomenėse dažniausiai pabrėžiama susilaikymo, savęs „saugojimo“ svarba. Iš religijos ši tema taip pat yra išplitusi į plačiąją kultūrą, persmelktą sekso įvaizdžių įvairiausiuose kanaluose – spaudoje, televizijoje, muzikos industrijoje. Pasaulyje gimst…

Dalykai, kuriuos girdžiu kas dieną

Pažiūrėk į

O tu nemanai, kad tau atsibos tie auskarai?

Nustok dažyt plaukus, nupliksi

Ilgi buvo gražiau

Mama, pažiūrėk į jos plaukus (nuostaba)

Ilgi buvo gražiau

Augink, tik nekirpk

Kada tu suaugsi?

Jėzau, negaliu žiūrėt!

O neskauda?

Tai kodėl tu taip save žaloji?

Tau gal dėmesio trūksta

Tokie, va, kaip tu, tenai eina

Visai nušiurę, atsiaugink (nušiurę, beje, nuo vaikystės)

Tokios tašės tiktai vaikams

Visai nuprotėjai

Aš galvojau, mano anūkėlė jau suaugo, jau nebe mėlynais plaukais, o va nusiėmei kepurę ir...

Du žingsniai į priekį, vienas atgal

Radau savo svajonių darbą. Nuo praėjusių metų turėjau trumpą, bet intensyvų romaną su kava. Taip, kavos aparatas virtuvėje prie to stipriai prisidėjo. Bet labiau prisidėjo tai, kad visą laiką dirbau tam, kad kažkas gautų tobulą puodelį kavos. Ir jaučiuosi paaugusi. Tiek karjeros prasme, tiek asmeniškai.Galbūt ir neturėčiau būti, dauguma žmonių, su kuriais atsisveikinama per/po bandomojo, taip nesijaučia. Bet visgi. Net jei radau svajonių darbą ir šį praradau, aš kažką radau.O žmogui kaip man kažką rasti yra be galo reta ir be galo svarbu. I get it. Niekam nereikia problematiškų žmonių, niekam nereikia sergančių žmonių. Ir kai susirgau paskutinį kartą, žinojau, kad nėra daug ko tikėtis.Tačiau tuo metu mano sveikata man buvo prioritetas, antrasis - darbas, kurio man ir reikėjo ir kurį be galo mylėjau.Kai pabundi ryte sukaustytas ir negali pajudėt dar valandą, suvoki, kad čia baigiasi tavo galimybių ribos. Kad ilgai taip nebebus. Ir kai dar po poros rytų galutinai pratrūksti, suvokdamas,…