Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Sausio, 2015

Kavos tirščių fenomenas

Iš visų buitinių ir nebuitinių dalykų, kuriuos galima atlikti svečiuose, pats keisčiausias yra plauti puodelį nuo kavos.
Pažįstu trijų rūšių žmones: tuos, kurie pila tirščius į kriauklę, tuos, kurie pila tirščius į klozetą ir tuos, kurie tirščius išgriebia į šiukšliadėžę (gerai, gerai, dar yra vienetai tų, kurie jais tręšia gėles).  Ir iš visų buitinių dalykų šis atrodo svarbiausias, nemaža dalis akcentuoja baisią tavo klaidą, jeigu ne taip padarei, kaip ten pas juos yra iš amžių į amžius priimta, nors kai žmonės pradėjo gerti kavą, toje vietoje, kur dabar stovi namas, turbūt nė kanalizacijos vamzdžių nebuvo.

Šventoji žolė ir kitos substancijos

Yra dviejų rūšių narkotikai: narkotikai ir utopiniai narkotikai. Šiandien mano interesą patraukė būtent pastarieji. Idėja įrašui kilo jau senokai, tik vis gromuliavosi ir artikuliavosi, ir dar dabar nėra sustojusi to daryti, jos sakiniai, išraiškos ir mintys kinta kiekvieną sekundę.
Narkotikų utopija - ajaveska (neįmanoma rasti, kaip tai vadinama lietuviškai, originalas ayahuasca) ir žolė (marihuana:indiga ir sativa). Dvi stebuklingos, natūralios, priklausomybės nekeliančios, šventosios žolės. Veik tokios šventos, kad baigia tapti visiškai mainstream'u, tokios sveikos ir lengvos, kad jau veik ne narkotikai, jų poveikis, mat, ne tik nežalingas, bet ir tampa vaistu nuo visų įmanomų ligų (taip, net ir psichologinių).
Visi dalykai turi pliusų ir minusų, absoliučiai visi, ir todėl vien tikėjimas, kad kažkas turi tik vieną iš tų pusių, pats savaime yra neblaivus ir nesveikas. Pro rožinius akinius žiūrėti į  verdamas ar smilkstančias haliucinogenines medžiagas yra paprasčiausiai utopišk…

Nustokite ginti visagalį dievą

Nesu religingas asmuo. Nors nemažai tokių pažįstu. Bet tai nieko nekeičia. Nieko nekeičia net tai, ar dievas yra. Parašiau draugei idėjinį religinį paradoksą apie dievą, ir ši man atrašė, kad dievo nėra, o aš rašau, kad tai paradokse visiškai nieko nekeičia.
Nustokite ginti visagalį dievą.
Nemažoje dalyje religijų dievas yra itin personalizuotas, jis arba jo pranašai žmones mažų mažiausiai primena. Tarsi tai žmonės su supernatūraliomis, dievo suteiktomis dovanomis. Tai jie perskiria vandenį, tai prisikelia iš numirusių.
Gal iš vaizduotės trūkumo, gal iš neturėjimo ką veikti, žmogus galėjo sukurti tokį dievą. O gal tiesiog dievui žemėje trūko kompanijos, ir jis norėjo, kad ta kompanija būtų į jį bent kažkuo panaši. Visos tos mintys gali sutilpti vienoje galvoje, jos apžiūri abi barikadų puses, suteikia teisę tikėti, ir tuo pačiu, teisę netikėti.
Gana krikščioniški lietuviai kadais slapta lankėsi bažnyčiose, pykdami, kad iš jų atima teisę tikėti (nors negalima dėti lygybės ženklo tarp …