Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pranešimai

Rodomi įrašai nuo 2015

Esate mano gyvenimo šviesos

Vieta: Soul and Pepper, Gedimino 9 Laikas: '15 sausio 3-iosios vakaras, The Swing Cats koncertas
Žiūriu į Eglę, ieškodama paties keisčiausio klausimo, kurį galima jai užduoti. Dešinės rankos alkūne įsiremiu į stalą, suneriu pirštus ir ant jų paguldau smakrą. Žvilgsnis tęsiasi.
Fone groja beprotiškai geras džiazas. Vėliau tą dieną mane pakviečia šokiui, kurio metu Pavelas išdeda didžiulę kalbą, sveikindamas su gimtadieniu, pamoko kelių šokio judesių ir įteikia didžiulį šokoladą. Su karamele. Ak, ir vėl. Atrodo, tiek mažai žmonių nemėgsta karamelės, ir vis tieka aš turiu būti tarp jų. Bet kalba įstringa giliau, nei bet koks šokoladas.
- Kas tau svarbiausia gyvenime? - klausiu jos, ji veik absurdiškai šypteli, po to nusijuokia.  - Nežinau, - nuoširdžiai taria, - ieškau.
Kol aš ieškau kito pritrenkiančio, iš dalies jau banaliai pažįstamo, iš dalies iš tiesų kažką reiškiančio klausimo, ji vėl įremia savo žvilgsnį į mane:
- O tau? - Žmonės.

Jūs neturite teisės tylėti

Jūs neturite teisės tylėti
Girdžiu man kuždant į ausį. Jūs neturite teisės tylėti, kaip filme, kai antrankiais surakina rankas ir pasodina į kamerą iki artimiausio tardymo. Jūs gal ir turite tokią teisę, mano sąžinė, tačiau, negali man to leisti.
Taip jau nutinka, kad kiekvienais metais, tam tikru metų laiku užkimbu už kokios netolerancijos viršūnės, šiandien tai buvo komentarai po Jolitos Vaitkutės straipsnio pasidalijimo, apie tai, kaip galima atkreipti dėmesį į visuomenės problemas. Ir aš kažkaip... Man kažkaip... Nesusiturėjau.
Nesusiturėjau tą akimirką, kai pamačiau moters komentarą, tokį komentarą:

"Visi šitą "problemą" su homo -fobais ir -filais bando vis spręsti kuo garsiau kalbėdami, ką nors organizuodami ar rodydami. Manau vienas geresnių sprendimų būtų tiesiog nustoti ta tema tiek kalbėti... esu visiškai nieko prieš kitų pakraipų žmones, bet jau iki gyvo kaulo yra įgrisę tos jų pačių raudos ir juos palaikančiųjų pamokslai, neva, esame neišprususi tauta ir tik …

Verslo liudijimai, Dylan Moran šou ir mano išorinio moteriškojo identiteto problemos

Alternatyvus tinklaraščio įrašo pavadinimas: "Kaip aš paaukojau VMI pinigų, kodėl normalūs dalykai skamba juokingai ir kaip aš nemoku rengtis". Ar kažkas panašaus.
Ką gi šie trys, pavadinime minėti dalykai, turi bendro? Atspėjote teisingai - nieko jie bendro neturi. Išvis. Gal tik tai, kad jie visi trys vienaip ar kitaip yra nutikę  mano gyvenime. Negaliu tiksliai atsiminti, bet, regis, pirmasis nutiko kažkur metų sandūroje. Iš bendrų nuogirdų ir socialinės erdvės žinomam žmogui, su kuriuo normaliai bendrauti man kol kas neteko, parašius, kad pažįstami ieško fotografo renginiui, penkiom savo letenom pasirašiau, pasiūliau savo kainą ir pan, viskas čiki-piki, tik jiem reikėjo sąskaitos, renginys už kelių dienų, VMI verslo liudijimą - jei gerai pamenu - išduoda per  2 - 4 dienas, tarp jų kažkuri lyg ir buvo šventinė. Žodžiu, viskas sutarta, duodu savo el.paštą, jie man ryte parašys ir viskas ok, tai ryte anksti atsikėlus optimistiškai užsakau liudijimą, paskambinu poniai į VMI …

Aš noriu, kad jūs būtumėt

Aplink galėtų degti namai, o aš sėdėčiau su ausinėmis ir klausyčiau dainos.
Dainos, išnešančios mane kažkur, kur viskas lyg ir lytėta pirštais, tačiau neapibūdinama ir per didžiausias pastangas. Dainos, kurią praklausiusi jaučiuosi taip, lyg būčiau ką tik išgyvenusi kažką didžiulio, kažką svarbaus, gal net svarbiausio savo gyvenime. Linguodama į taktą, su ausinėmis, vidury nakties.
Nerašiau gerą milijoną metų, vis pakeldama ranką (kaip smurtaujančiai skamba!), ir nuleisdama gana greitai, per greitai. Kaip turėdama žodį ant liežuvio galo, tarsi jis taip ir neateitų, neišsigrynintų. Ir jis atėjo, va jis, mano žodis, galbūt jau kiek aprūdijęs, netreniruotas, bet dar toks pat tikras, geidžiantis būti perskaitytas ir išjaustas, geidžiantis būti išsakytas.
Mano gyvenime labai staiga atsirado papildomos muzikos. Ne tos muzikos, kurią klausai, jie sako, pasyviai, esi žiūrovas, - bet tai netiesa, nes kiekvienas yra muzikos veikėjas. Tačiau mano gyvenime atsirado muzikos, kurioje aš stoviu atli…

Apie nemoterišką neimpulsyvumą ir kitus liguistus požiūrius

Šią savaitę nugriaudėjo A. Zuokienės pasisakymas apie maišytus vaikus. Netruko ilgai, kol pradėjo kurtis gražūs interneto troliai, visai nelėkšti juokeliai ir, žinoma, Zuokų atsiprašymai.


Taip, rėmeliai juodi, nes aš su šituo postu laidoju visas kažkur giliai žemės branduoly dar likusias žmogiškumo normas. 
Kaip bebūtų keista, šio komentaro neparašė Zuoko pavaldiniai, už jį ilgu savo post'u apie tai, ką nuveikė gero vaikų labui, atsiprašė Zuokienė. Nors, tiesą sakant, vargu bau išvis tai pavadinti atsiprašymu, nes labiausiai tai ir buvo orientuota ne į nuoširdžią atgailą, bet nuomonės apie save kėlimą pasakojimais apie nuveiktus darbus. Nu va, viskas ok, pasirodo, tu ne prieš vaikus. Kaip maišytos šeimos vaikas, už Zuoką nebalsuoju. Kita vertus, ar taip, ar taip aš už jį nebalsuočiau. 
Ten komentaruose skundžiasi, kad visi greiti pamiršti gerus darbus ir nuteisti, žinote, manau, kad nuteisti ir sveika. Politika - sfera, kur viskas, ką pasakysi gali ir bus panaudota prieš tave. Ir…

Kaip visi skaito DELFI ir vienas kitam nesako

Visi, kas nesate skaitę nei vieno straipsnio DELFI, pakelkit ranką!

R A N K Ų    M I Š K A S
Turiu pažįstamą, kuris nežiūri nieko, ką tuo metu žiūri visi, neskaito nieko, ką tuo metu skaito visi ir nedaro nieko, ką tuo metu daro kiti. Žodžiu, viskas, kas madoje, kas ant bangos ir tuo metu neša bent šiokią tokią komercinę naudą, yra nekvestionuojama, atmetama iš karto, be jokių papildomų nuostatų, vien tik su išankstine nuomone: tai, kas populiaru, neišvengiamai bus banalu, tuščia, arba man-tiesiog-nesvarbu-aš-pažiūrėsiu-kai-visiems-nusibos.
Greta to, žingsnis į žingsnį kai kuriose srityse žengia mažų mažiausiai abejingumas tam, kas mus supa, kas įtraukia žmones ir juos keičia, galų gale, kas formuoja visą mūsų visuomenę, valstybes ir tarptautinius santykius.
Vienas iš tokių dalykų yra man-nesvarbu-politika, tiesa, dabar sparčiai krentantis skaičiumi, nes mažai kam išties nerūpi politika, kai vieni sugalvoja, kad įvedus eurą numirs iš bado, antri suvokia, kad gretimose valstybėse itin …

Nesu dėkinga, kad mane mušė

Nežinau, kaip, bet būtent šiandien akys užkliuvo už Kauno Dienoje prieš daugiau nei pusmetį paskelbto straipsnio, kurio pavadinimas, supraskit, labai mažai kuo skiriasi nuo manojo: „P . Gražulis: esu dėkingas tėvams, kad vaikystėje mane mušė“. Skiriasi tik kokiais trimis žodžiais, ir visais jais – dėl priežasties, ne dėl kokio nesusipratimo.
Prieš veliantis į bet kokias diskusijas, norėčiau pabrėžti, kad mušimas nėra jokia auklėjimo priemonė ir jis neturi nieko bendro su asmenybės formavimu. Arčiausiai to – tik regresas: asmenybės deformacija.
Smurtas prieš vaikus (būtent todėl prieš, o ne įvardijamas kaip ir žmonės, mušdami vaikus, neskanduoja nei „už geresnę Lietuvą“, nei „už geresnius vaikus“) yra tik suaugusiųjų būdas išsilieti ant silpniausios, mažiausios visuomenės grandies. Jis tuo labai panašus į klasės gražuolį, kimbantį sumušti klasės moksliuko. To, kuris toje srityje silpniausias, toks silpnas, kad visai ne varžovas.
Apskritai, kai šnekama apie vyro smurtą prieš žmoną – arb…

Kavos tirščių fenomenas

Iš visų buitinių ir nebuitinių dalykų, kuriuos galima atlikti svečiuose, pats keisčiausias yra plauti puodelį nuo kavos.
Pažįstu trijų rūšių žmones: tuos, kurie pila tirščius į kriauklę, tuos, kurie pila tirščius į klozetą ir tuos, kurie tirščius išgriebia į šiukšliadėžę (gerai, gerai, dar yra vienetai tų, kurie jais tręšia gėles).  Ir iš visų buitinių dalykų šis atrodo svarbiausias, nemaža dalis akcentuoja baisią tavo klaidą, jeigu ne taip padarei, kaip ten pas juos yra iš amžių į amžius priimta, nors kai žmonės pradėjo gerti kavą, toje vietoje, kur dabar stovi namas, turbūt nė kanalizacijos vamzdžių nebuvo.

Šventoji žolė ir kitos substancijos

Yra dviejų rūšių narkotikai: narkotikai ir utopiniai narkotikai. Šiandien mano interesą patraukė būtent pastarieji. Idėja įrašui kilo jau senokai, tik vis gromuliavosi ir artikuliavosi, ir dar dabar nėra sustojusi to daryti, jos sakiniai, išraiškos ir mintys kinta kiekvieną sekundę.
Narkotikų utopija - ajaveska (neįmanoma rasti, kaip tai vadinama lietuviškai, originalas ayahuasca) ir žolė (marihuana:indiga ir sativa). Dvi stebuklingos, natūralios, priklausomybės nekeliančios, šventosios žolės. Veik tokios šventos, kad baigia tapti visiškai mainstream'u, tokios sveikos ir lengvos, kad jau veik ne narkotikai, jų poveikis, mat, ne tik nežalingas, bet ir tampa vaistu nuo visų įmanomų ligų (taip, net ir psichologinių).
Visi dalykai turi pliusų ir minusų, absoliučiai visi, ir todėl vien tikėjimas, kad kažkas turi tik vieną iš tų pusių, pats savaime yra neblaivus ir nesveikas. Pro rožinius akinius žiūrėti į  verdamas ar smilkstančias haliucinogenines medžiagas yra paprasčiausiai utopišk…

Nustokite ginti visagalį dievą

Nesu religingas asmuo. Nors nemažai tokių pažįstu. Bet tai nieko nekeičia. Nieko nekeičia net tai, ar dievas yra. Parašiau draugei idėjinį religinį paradoksą apie dievą, ir ši man atrašė, kad dievo nėra, o aš rašau, kad tai paradokse visiškai nieko nekeičia.
Nustokite ginti visagalį dievą.
Nemažoje dalyje religijų dievas yra itin personalizuotas, jis arba jo pranašai žmones mažų mažiausiai primena. Tarsi tai žmonės su supernatūraliomis, dievo suteiktomis dovanomis. Tai jie perskiria vandenį, tai prisikelia iš numirusių.
Gal iš vaizduotės trūkumo, gal iš neturėjimo ką veikti, žmogus galėjo sukurti tokį dievą. O gal tiesiog dievui žemėje trūko kompanijos, ir jis norėjo, kad ta kompanija būtų į jį bent kažkuo panaši. Visos tos mintys gali sutilpti vienoje galvoje, jos apžiūri abi barikadų puses, suteikia teisę tikėti, ir tuo pačiu, teisę netikėti.
Gana krikščioniški lietuviai kadais slapta lankėsi bažnyčiose, pykdami, kad iš jų atima teisę tikėti (nors negalima dėti lygybės ženklo tarp …