Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Lapkričio, 2014

Kas paverčia tinklinį marketingą sekta?

Šiame pasaulyje, kažkur toli toli, už devynių jūrų, už keturiolikos kalnų, yra toks dalykas. Į jį verbuojama arba jo bijoma kaip paties velnio. Sakoma, kad į jį įsisukus plaunamos smegenys arba tobulėjama. Niekas nežino, kas ten vyksta, o tie, kurie dalyvauja, kažkodėl nedrįsta papasakoti. Visai neblogas būdas užsidirbti apipinamas visokio plauko mitais: tokiais neaiškiais, neturinčiais pavidalo, besvoriais, kad imi tikėti: gal ir iš tiesų nėra tokio dalyko?
Tai kas tas tinklinis marketingas?
Tiesą sakant, tai labai aiškiai užkoduota pavadinime. Kiek išplėtojant tinklinio marketingo terminą, tai – specifinės prekės ar paslaugos reklamavimo būdas plečiant privatų tos prekės ar paslaugos vartotojų tinklą, užuot orientavus produkto rinką į atsitiktinį pirkėją. Būtent tinklinis marketingas pasižymi tuo, jog už šį darbą nėra mokama sutarta mėnesio alga – žmogus gauna tam tikrą procentą nuo jo paties pritrauktų žmonių perkamų prekių. Ir nuo tų žmonių pritrauktų žmonių prekių. Populiarūs pavyz…

Mums su Twitter'iu nieko neišėjo

Patologiškiau, negu Twitter, pažįstu tik The Sims. The Sims savo kompiuteryje esu instaliavusi gal penkis kartus. Į Twitter užsiregistravau tris, trečiąjį kartą prisirinkusi žmonių, kuriuos galėčiau sekti, ir mėgindama rašyti idėjas. Ir žinot ką? Mūsų santykiai ir vėl žlugo. Turbūt paskutinį kartą.
Tai ne man. Aš pasiduodu. 
Bet, regis, šįsyk sugebėjau atkasti to priežastį. Pasakysiu paslaptį - neturiu išmaniojo telefono.  Ir galutinai pradėjau žiūrėti į Twitterį kaip į tik vieną iš įvairių socialinių medijų, kurių esmė - ta pati: skelbti ir sekti. Ir, o pagalvojau, tai yra taip beprotiškai patogu, kuomet turi programėles, pranešančias Tau, kas įvyko naujo, realiu laiku. Tuomet greit peržvelgi vieną, greit peržvelgi kitą, ir esi pasivijęs. Tačiau tad, grįžus namo po darbų, užtrukti visur, ypač, kai dauguma žmonių naudoja ir Facebook ir Twitter panašiai ar tai pačiai paskirčiai, nėra labai malonus dalykas.
Žinoma, tai spekuliacija, bet kol kas tiksliausia mano sugalvota. Kol Twitterio…

Finalinis juodraščio publikavimas

Kartą gyveno toks žmogus, ant A4 lapo susirašęs rimtą darbų sąrašą, kuriame - viskas nuo ISIC pažymėjimo darymosi iki naujo įrašo, kuriame du iš keturių punktų yra kava. Pasitaiko, kiekvienai dienai po vieną tokį punktą.
Ir tik po gerų penkiolikos minučių suvokiau, kodėl du kartus užrašiau kavą. Nes tai ir yra du atskiri, niekuo nesusiję punktai. Netgi galima teigti, kad šiuose žodžiuose nėra nė vienos bendros raidės.
Todėl dabar pakalbėsiu apie ką nors kitką. Pavyzdžiui apie koučingą. Iš koučingo dabar pasidarė žiauriai kūl šaipytis. Čia beveik kaip šaipytis iš vegetarų, nevalgant salotų. Nes apparently vegetarai bulvių nevalgo. Nu gi nevalgo, nu. Manote kitaip? Žinote per daug. Eikit iš čia.

II

Iš gilaus poetiškumo ir paprasčiausio norėjimo tęsiu "what's in my phone" seriją su komentarais iš dabarties.

Sueiga apie gerąjį darbelį - o dar geriau būtų tai aprašyti kaip "gerojo darbelio sueiga". Skautuose dabar esu visai tūsinanti vadovė ir dirbu su vilkais: berniukų gauja nuo septynerių iki dešimties/vienuolikos. Skautuose mes turim tokią koncepciją: kasdien padaryti po gerą darbą ar darbelį, kurio niekas padaryti neprašė. Dabar kai pagalvoju, taip suformulavus atrodo, jog galima daug blogo pridirbti, nežinant, ko žmogui reikia. Bet šiaip smagu. Kažkada reiks surast kam čia nuveikus gerąjį darbelį ir įkinkyt visus vaikus.

Suprasti gali tik patyręs - užrašai jau įvykdytam blogo įrašui apie tai, kaip empirikai ir racionalistai, mažne patys to nepastebėdami, bendradarbiauja ir semiasi vieni iš kitų. Įrašą galite rasti čia: http://cielo-van.blogspot.com/2014/10/kaip-elgtis-vaistinese.html

Tada eina keturi iš eilės įrašai su vardų trumpiniais vaikų, kurie tos s…

Sutraukytos gijos

Jau seniai nieko nerašiau poetiškai čia, pamaniau.
Tai ir dabar nerašysiu, tik pavadinimas taip nuteikia.
Gana dažnai rašausi dalykus į telefoną - nuo numerių, priminimų iki eilėraščių ir šiaip short stories. Kadaise mane išmokė, kad net į telefoną galima rašyti nuostabiausius dalykus.  Šiandien eidama iš stotelės namo įsirašiau dar vieną įrašą ir nutariau, kad, kiek leidžia diskretiškumas, būtų įdomu išrikiuoti čia visa, ką esu susirašiusi (vis tie daugiausiai tai neilgos frazės), arba parašyti apie tai.
Taigi, jei kada nors norėjote susipažinti su Indrės telefonu, čia pateikta visa jo šerdis.
For the moment I feel so sad I don't let myself to slip, to just skip everything, to stop, to let all that go without me, I am so sad I'm crying - žmogiškųjų šizų aukščiausioji viršūnė, pasitaikanti retai, bet įsimintinai
Vis dar pilnai nesutemsta, bet puikiai matyti Grįžulo ratai. Nežinau, ar labiau gasdina mintis, kad čia galime būti vieni, ar priešingai - vasaros repeticijų memuarai iš…

Jiems nieko nėra švento!

Ta jaunoji karta! Daro nuotraukas kapinėse! Užuot bendravę, naršo telefonais! Meta mokslus!


Tiesa sakant, šiemet pirmąkart drįsau per Vėlines išsitraukti iš kuprinės fotoaparatą ir pamėginti pasidaryti sau mažą tos dienos atminimą, kuris bus validus bent jau iki kitų metų. Begalės žvakučių, ramybė ir rimtis - tai ne pramoginis reginys. Ir jeigu neperki penkiolikos krepšelių ant kapo, kad pasirodytum prieš gimines, tai ir ne mąsinė psichozė. Tiesiog vieta pasigerėti, pabūti su savimi ir atminimu tų, kuriuos tąnakt taip aukštai iškėlė žvakių šviesa, o visi susirinkę žmonės, nepaisant žodynų skirtumų ir akivaizdaus susvetimėjimo, vis tieka turi vieną bendrą, juos vienijantį bruožą - jie visi kaži ką praradę ir to ilgisi/atsimena/gerbia.  Ir tai gražu.