Kaip elgtis vaistinėse?

Scena: žmogus įeina į vaistinę. Pagriebia pirmą pasitaikiusį vaistų buteliuką, išgeria penkioliką – dvidešimt tablečių ir stebi savo kūno pokyčius. Arba mirtį.

Scena: kitas, stiklines vaistinės duris pravėręs vyras ramiai nužingsniuoja iki lentynos, lėtai paima buteliuką ir atidžiai perskaito etiketę. Ten medžiagos pavadinimas, vartojimo būdas, kontraindikacijos, pašalinis poveikis.

Po šių scenų (akivaizdžiai, eilute žemiau) pagalvoju, jog racionalizmas atsirado tam, kad niekam nereikėtų mirti. Žinau, perdedu.

Prieš porą dienų troleibuse atsiverčiau trečiąjį filosofijos įvado (Nekrašas, 2008) skyrių, skirtą epistemologijai (pažinimo filosofijai). Ir, nors žinau, bus teigiančių, kad rimtai literatūrai reikalingas puodelis kavos and shit, bet šis ginčas irgi būtų beprasmis, nes man troleibusuose viskas labai gerai. Įvado, giliau išskaidyto į poskyrius, vieno iš jų puslapiuose puošniai guli aptarinėjamasis racionalistų ir empirikų ginčas.

Nuo kurio nušvintu tik kitą rytą, nejučiomis pati vos neįsivėlusi į vieną tokį ginčą, kai mane įžiebia „gali būti apsiskaičiusi, tačiau nežinosi, kas tai yra, kol pati nepatirsi“. Kaip dažnai aš girdžiu šitą frazę, ypač antrąją jos pusę! Ir nors istorijoje tikrai yra atvejų, kuomet medikai eksperimentinius vaistus ir gydymo būdus bandė būtent ant savęs, nemanau, kad privalai sirgti cerebriniu paralyžiumi, jei nori išsiaiškinti, kas tai yra. Netgi priešingai: kadangi nemažai daliai žmonių, greta kūno sutrikimų, kuriuos sukelia smegenų pažeidimai, sutrinka ir protinės raidos vystymasis, todėl jausiuosi visai nesuklydusi, pasakydama, kad  visiškai paralyžiuotas žmogus dažnai gali ir pats nežinoti, kas yra paralyžius. Nežinoti, bet patirti.

Todėl manau, kad pirmiausia derėtų mažų mažiausiai pripažinti faktą, kad yra reiškinys, ir yra jo interpretacija. Tai žmogaus pasaulio suvokimo pagrindai ir todėl čia nešnekėsiu apie aukštesnės tiesos supratimą ar dar ką ypatingai nežemiško, tik apie tai, kas vienaip ar kitaip mus kasdien supa. Nuoširdžiai nerandu tų dviejų žodžių sensation ir perception gero lietuviško atitikmens. Besidomintiems žmogaus galėjimu matyti ir suprasti objektus, klausyti, sudėti iš pabirų natų muziką, iš faktų suklijuoti tendencijas, tenka anksčiau ar vėliau tuos du žodžius psichologijoje prieiti. Sensation – jutimas, tai neapdorotas lytėjimo, regos, klausos produktas. Tai tai, kaip mūsų kūnas, dar prieš impulsui nukeliaujant į smegenis, patiria objektus ir reiškinius. Tada įstoja suvokimas/ interpretacija – perception. Kugelio kvapas, primenantis vaikystę, įsibrovimo garso išskyrimas iš taikių garsų – tai jau nebe padriki neapdoroti impulsai, tai yra grynų gryniausias jutimo susiejimas su visomis žiniomis, kurias žmogus sukaupia iki to momento laike.

Daugybę metų mokslas dirba tam, kad kuo mažiau žmonių nusidegintų su saulės šviesa sureagavusiomis keisto, didelio augalo sultimis (dabar tai vadiname Sosnovskio barščiais), numirtų nuo ligų – tiek fizinių, tiek psichinių, taptų priklausomi nuo narkotinių medžiagų. Tai dabar mes turim žinių apie tuos didžiulius krapus, atpažintus sutrikimus, kuriems gydyti ar palengvinti dabar yra specialistai, pagalbos grupės. Dabar turime net kavą su sumažintu kofeino kiekiu.

Kai kurie empirikai mane stebina savo atsiskyrimo nuo mokslo apskritai: regis, jiems atrodo, jog informacija, surinkta apie tendencingus, jų šiuo metu patiriamus reiškinius, yra surinkta iš apklausų Marse (ką čia Marse, čia žymiai labiau tiktų Nibiru!), o ne į juos panašių, tą patį patiriančių individų liudijimų.

Patiriančių tą patį. Tačiau nebūtinai taip pat! Sakyti, jog kažką suvokti gali tik patyręs – tai maldaujamai šauktis individualumo, siekti skirtybės: „aš tai patyriau, tu to nepatyrei, ir todėl mes esame netapatūs“.

Tai yra gana ironiška, kai pagalvoji, kad mes ir taip viską jaučiame skirtingai, ir ta vienintelė mintis pati savaime gali išgelbėti empirikus nuo viso šito ginčo.
Ba dum tss.

Todėl visai nesvarbu būti patyrus tą patį, nes, pripažinkime, tai – ne tas pats. Tai gali būti panašu, gali būti arčiau, bet žmogui vis tieka pažinus tik jo ir tik jo patiriamas reiškinys ir tik jo ir tik jo individuali interpretacija.

O mokslas, kur iš šio monologo dingo mokslas, klausite jūs. Niekur jis nedingo, jis visada šalia. Dera atsižvelgti, šiuo atveju mokslas yra statistika. Mokslas mėgsta daugumą. Išsirinkus bet kokią ligą, depresiją, pavyzdžiui, mokslas ras būdus ją identifikuoti, ras priežastis ir suskirstys jas procentais, atrinks simptomus pagal jų dažnumą. Ir tai, kas būdinga beveik visiems, bus pripažinta kaip standartinis simptomas, kurio gali ir neturėti, bet dauguma turi, o be jo, individualumo ir kitoniškumo paieškoms visada bus simptomų, kurie bus veik unikalūs. Jei kada pritrūks individualumo, atsiminkite, kad jūs, toks sergantis depresija, esate vienintelis! Nes ir nesergantis esate vienintelis. Turite savo DNR, savo patirtis ir esate unikalus, nesvarbu, su depresija ar be, ir ji čia niekuo dėta.

Sakyti, jog visi tie skaičiai ir dažnumai yra nieko verti, nes vis tiek reikia patirti, tai sakyti, kad medžio augimas yra pažinus tik pačiam medžiui. Na, o tuo tarpu žmonės, augalų dauginimąsi ir augimą išskaidę į fazes (kaip bežiūrėsiu, tie žmonės turbūt vadinami botanikais), turi ką pasakyti šiuo klausimu: medis neturi jokių sąmonės apraiškų. Medis pats sau nėra pažinus. Ne tik jis nepažįsta savo augimo, turbūt jis jo net nepatiria.

O kai kurie dalykai ir šiaip aiškiai ir blaiviai matomi tik iš šono. Šachmatai geriausiai matosi tiesiai iš viršaus, kai pats nežaidi ir nepalaikai nė vienos pusės, ir tavo proto neblausia nusiteikimai. Todėl taip dažnai ir nutinka, kad alkoholikas apie savo priklausomybę sužino pats paskutinis.

Nesakau, kad racionalizmas yra šventa karvė. Bet man atrodo, kad su išlygomis racionalizmas ir empirizmas yra veik vienas be kito neegzistuojantys, ir, negana to, jie gali nesunkiai žengti drauge. Ir žengia.

Nes jei pripažįstam, kad mes, nuo tada kai gimėme beveik tabula rasa, visa patiriame daugiau ar mažiau skirtingai, vadinasi, ir racionalizuojame daugiau ar mažiau skirtingai – dėl tos pačios priežasties. Ir, žmonėms dalinantis savo individualiomis patirtimis – kiek tai įmanoma išreiškti kalba, kiti tas patirtis gali siurbti, apmąstyti – kiek tai yra kalba įmanoma, ir taip pasaulis kooperuoja. Jeigu mokslas nežinotų, kas yra depresija, jūs, sergantis ja, kitame laido gale, mano mielas, irgi nežinotumėt, kuo sergate.

Ir apskritai, vien tai, kad nežinome, ką reiškia kažkuo būti, nereiškia, kad turime nustoti stengtis. Visi judėjimai už lygias teises ir galimybes / prieš žiaurų elgesį įgavo pagreitį tuomet, kai prie jų prisijungdavo žmonės, nežinantys, ką reiškia būti juodaodžiu, delfinu, homoseksualu, lesbiete, banginiu, moterimi ar tiesiog užteršta upe. Nes matyti galima ir iš šono. Tik todėl, kad matyti galima ir iš šono.