Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Tyla žudo. Sumažink tylą.

    Šįryt atsidariusi savo facebook paskyrą lengvai nustėrau. Kažkas pasidalino Roko Žilinsko pasakojimu apie veik netyčinę savižudybę. Ir suvokiau: ko gero, praėjo metai. Praėjusiais metais susipažinau su kampanija „Sumažink tylą“, organizuojama Jaunimo Linijos, per, regis, Ilzės Butkutės pasidalijimą savo istorija. Taip ir yra: rugsėjo penktąją dieną minima pasaulinė savižudybių prevencijos diena, ir vėl iš naujo įsibėgėja socialinė akcija TYLA ŽUDO, ragindama aukoti ir dalintis. Tąsyk pamaniau, kad iš tiesų, panašių išgyvenimų turi nemaža dalis žmonių. Bet žmonės apie tai nekalba. Iš tiesų, savo kailiu patiriu, kodėl tai vyksta.
    Šiemet, per pasaulinę sveikatos dieną teko lankytis renginyje, skirtam psichinei žmogaus sveikatai. Be paskaitos situacijos aptarimo Lietuvoje ir pasaulyje, ką, kur, kaip ir kodėl čia galima nuveikti, turėjome mažytį workshopą / dirbtuves su kitais klausytojais. Ten, ko gero, ir paminėjau „Sumažink tylą“ kampaniją, kaip man įsiminusią ir prasmingą. Apie tai kalbant žinomiems žmonėms suprantu, jog tai skatina atsiverti apskritai, pasidalinti savo istorijomis – juk esame savo pačių gyvenimų iliustracijos. Savo kovomis, mintimis ir išgyvenimais. Ir anąmet sau mintyse tyliai pažadėjau, kad šiemet gal jau pagaliau pasiryšiu prisėsti ir parašyti apie save.

    O tai man atrodo nežmoniškai sunku. Man neskauda – aš netgi džiaugiuosi -, kad tai matys man nepažįstami ar mažai pažįstami žmonės. Tačiau aš niekada neskyriau laiko ir noro apie tai šnekėti su pačiais artimiausiais žmonėmis. Iš dalies dėl to, kad dar jaučiu kažkokią mažytę stigmą, nesugebėjimą suregzti minčių, juo labiau – prasmingų minčių šiuo klausimu.

    Tame workshope apie psichinę sveikatą diskutuodama minėjau, kad būtent apie tai – depresiją, savižudybę – žmonės nekalba. Būtent todėl tai apauga mitais, gandais, kažkokia slaptinga informacija, kuri nėra prieinama kiekvienam. Todėl neišmokstame adekvačiai reaguoti, priimti, kartais – ir padėti. Nemokame atpažinti ir laiku pastebėti problemų, kurios galiausiai sužaloja žmogų gyvenimui, arba tą gyvenimą iš jo atima. Ir būtent todėl reikėtų perlipti per savo asmeninį nepatogumą (man tai kainuoja gerokai mažiau, negu gyvybę ar reputaciją), ir išdrįsti šnekėti. Nepatogiai jausiuosi turbūt keletą dienų ir sekantį susitikimą akis į akį su artimaisiais. Manau, kaip nors išgyvensiu.

    Negaliu pasakyti, kada ir kodėl mane apniko depresija. Chronologinės ribos – paauglystė. Turbūt negaliu, nes tai nėra vienadienis procesas. Vieną dieną nepagauni savęs tiesiog iš niekur norinčio numirti, arba pikto ant viso pasaulio. Nepagauni savęs staiga susidėjusio su keistomis grupėmis žmonių, įsivėlusio į neaiškius reikalus. Visa tai išsikeroja žmogaus viduje pamažu, tiesą sakant, todėl, žmogui pamažu keičiantis, problemą pastebėti sunkiausia. Pradedame priimti žmogų ignoruodami sutrikimų simptomus ir nurašydami tai natūraliam asmenybės keitimosi procesui. Paauglystė čia yra itin svarbi tema – ji vis dar apaugusi mitais: nemaištingos paauglystės nebūna, problemiškas elgesys yra visiška norma. Tame yra tiesos – paauglys, dar pilnai nesubrendęs, dažniausiai nesugeba projektuoti problemų į savo vidų, todėl dažnai jam atrodo, kad kalta esti išorė. Arba, mano atveju, pradeda atrodyti, kad dėl visko esi kaltas tu pats.
    Depresijos metu smunka valia ir savivertė, nublunka gyvenimo spalvos ir tasai gyvenimas dažnai nustoja prasmės. Depresija nėra ta liga, būdinga tik tam tikrai žmonių grupei (stereotipinis vaizdas - kamputyje pasislėpęs introvertas). Todėl taip dažnai mus palieka žymūs žmonės, aktyvūs žmonės. Juose konfliktas tarp to, kaip jie jaučiasi ir to, kaip siekia / reikia atrodyti turėtų būti dar didesnis. Ir visgi, psichologai teigia, kad problemiška paauglystė nėra būtinybė, ir vaikas gali užaugti būdamas gerais draugais tiek su artimaisiais, tiek ir santykyje su pasauliu apskritai.
    Faktorių mano depresijai turbūt taip pat ne vienas, pradedant tėvų skyrybomis, matomu ir patiriamu smurtu iš vienos močiutės pusės ir baigiant gal net neturėta kur išlieti energija. Tiesą sakant, to laiko nepamenu kaip juodo, visos tos emocijos buvo persipynusios. Greta paauglio psichikai nesuvokiamų vaizdų buvo ir didžiulių džiaugsmo akimirkų, mažas ir mielas brolis arba smagios vakarais lauke leidžiamos vasaros. Kažkada tame laike mane gana smarkiai patraukė prie visų juodai apsirėdžiusių subkultūrų, sunkaus metalo, savotiškų gėrimo tradicijų, ir, tuo metu labai populiaraus laiko leidimo kapinėse. Kad ir iš kurio kampo bežiūrėsi, toks pastovus laiko leidimo būdas jaunam, besiformuojančiam žmogui, negali būti normalus. Arba tu jį meti, arba jis kažką tavyje keičia. 
    Nežinau kodėl, tačiau mamai irgi išgyvenant sunkų laiką, kažkodėl jaučiausi šeimoje kertinis akmuo – mintyse išgyvendama sukrėtimus stengdavausi to neparodyti, mažai verkdavau, guosdavau mamą, retsykiais sesę, stengdavausi būti taikdare. Žinoma, atsimenu kartų, kai sėdėjau apsipylusi ašaromis, bet iš tiesų, kai pagalvoji, jų buvo kiek mažokai, atsižvelgiant į situaciją. Keldama visiems nuotaikas, pamažu keliavau į vietą, kurią pasiekia žmonės, neišmokę kalbėti apie problemas ar nežalingai jų išjausti.
    Pirmąjį nuosmukį ir susidėjimą su neaiškia kompanija turėjau suvokti, kai trylikos, vidurdienį, mus, išeinančius iš kapinių, sustabdė policijos mašina, iš visų mūsų išsirinko vieną laimikį – mane, liepė įpūst ir nusivežė į nuovadą surašyt protokolo. Tai turbūt buvo antras mano mėginimas gerti alkoholį gyvenime, ir po to negėriau kurį laiką. Įstatymiškai buvau mažametė, nepaisant pareigūnų, apsimetančių pasaulio valdovais ir grasinančių visokias nesąmones, manęs pagailėjo ir įrašas liko tik policijos nuovadoje, kaip pažeidimas nepasiekęs mokyklos, sakyčiau, gana prestižinės mokyklos Šiauliuose.
    Tiesą sakant, dabar kartkartėm pagalvoju, kad gal būtų buvę geriau be nuolaidžiavimų. Galbūt būtų buvę labiau gėda prieš mokytojus, bet jie būtų atkreipę į mane dėmesį, mintyse įtraukę į bent kokią nors rizikos grupę, ir laiku užkalbinę. Mane, puikiai besimokančią, gana pavyzdinę moksleivę. Didžiausią grėsmę kelia nepasverta ir neįvertinta rizika.
    Pamažu įnikau į internetą, pradėjau mažiau laiko leisti su žmonėmis, mane kamavo visos pasaulio problemos ir aš kažkaip su niekuo apie jas nešnekėjau. Negaliu pasakyti, kad apskritai baisiai daug pamenu iš tų savo metų, ne dėl to, kad jie būtų kažkur užkišti alkoholio – iš ties jo ir nebuvo tiek daug. Labiau todėl, kad tuo metu negalėjau mąstyti aiškiai, ar suvokti dalykų kaip yra, ir kiekviena diena pradėjo tapti kažkokia neaiškia kančia, kurios negalėjau ar neradau kaip išreikšti, kam pasakyti. Nemaža dalimi prisidėjo tų pačių, sveikiau gyvenusių paauglių, problemų stigmatizavimas – nemažą dalį žmonių jie nurašydavo kaip tuos, kuriems tiesiog trūksta dėmesio, kurie iš tiesų nenori pagalbos, arba kurie iš tiesų net neturi problemų.
    Ir galiausiai, turiu pasakyti, didelių problemų nereikia: užtenka nemokėti susitvarkyti su tuo, ką turi. Todėl už viską svarbiau kalbėti. Jei kitaip neišeina – kalbėti su bet kuo, bet kada, ir net atkritus didžiajai daliai žmonių, kažkas atkreips dėmesį. Ieškoti drąsos ir eiti pas visus, kuo pasitikite, kartais – ir ko nepažįstate, bet kas kažkodėl jūsų ant kortos statomą gyvybę ir sveikatą paima į savo rankas. Mokytojai yra išeitis, draugai yra išeitis, psichologai, kurie kažkodėl vis dar stigmatizuojami, yra išeitis, kalbėjimas yra išeitis. Atrodo - logiška: jei skauda koją, eini pas šeimos gydytoją, jei kenčia siela, eini pas psichologą.
    Gijimas, kaip ir susirgimas, užtruks laiko. Bet tai tik liga, kaip ir visos kitos ligos, nuo kurių žmonės gydosi, ji ateis ir praeis, jei žmogus ras stiprybės kabintis į viską ir į patį gyvenimą, bus palaikomas kitų žmonių, kol susiras savo paties prasmę gyventi. Gijimas bus to vertas. Ir po jo ėjęs gyvenimas taip pat bus to vertas. 
    Akimirkų, kai žmogus iš tiesų yra visiškai pilnai pasiryžęs nusižudyti – mažai, jos tik fazės, stadijos, ir jūs galite tai sustabdyti, užkalbinę žmogų. Padėti jam nurimti ir pamažu atsikelti, pabusti, išgyti. Ir nors pati niekada pilnai neprisiryžau ištiesti rankos mirčiai, tačiau žalojausi tiek fiziškai, tiek ir dvasiškai. To prieiti nebūtina. Esu išbridimo istorija, bet tik todėl, kad keletas žmonių, iš tiesų neturėję man jokių įsipareigojimų, paėmė mano dvasią į savas rankas, nuramino ir skatino kalbėtis ir gyventi toliau, pamažu metant visus baisius įpročius, nuo kurių tebeturiu randus ant abiejų rankų, kurias matau kiekvieną dieną, dėl kurių vis dar nepatogiai jaučiuosi ir kartais, eidama į darbo pokalbius, ieškau, kuo jas uždengti. To prieiti nebūtina.      Tačiau net ir priėjus, yra išeitys. 
    Ir todėl tyla žudo. Mes apie tai nešnekame, todėl negebame atpažinti, ir todėl net tie, kurie patys supranta turį problemų, tokie kaip aš, nemoka apie tai pasakyti, prabilti, neranda stiprybės, bijodami nuvilti aplinkinius, gimines, pažįstamus ir mokytojus, visa, kas dar atrodo nors kiek svarbu. Bet nėra nieko, kas būtų svarbiau už gyvybę, nes be gyvybės nėra ir neįmanoma patirti viso kito. Todėl kalbėkim. Perlipkim per save. Aukokim, kad išgirsti būtų ir tie, kuriems lemtingu metu užimtas telefono signalas gali kainuoti paskutinį nevilties lašą. Gyvybę.
    Esu išmokusio plaukti istorija (kaip ironiška, kai realiame ežere, mėginant padėti man plaukti, ir laikant ant rankų pradedu rėkti iš panikos!). Turiu nuostabius bičiulius, milijoną hobių, rytais pabundu su polėkiu veikti. Taip, visos problemos neišnyksta, bet pagaliau išmokstu šnekėti ir apie tai, kas atrodo nesvarbu, todėl tarsi šventvagiška dėl to pergyventi, kai kiti žmonės turi realių problemų. Bet kiekviena problema yra reali, jei jauti jos keliamą grėsmę ar paprasčiausią nemalonumą. Dievinu savo gyvenimą, kuriam jaučiuosi gavusi antrą šansą ir stengiuos iš jo išpešt tai, kas geriausia. 
    Ir tik baigdama šį įrašą suvokiu, kad gal, niekada apie tai nepasakojusi artimiesiems, pati juos apiplešiu: galbūt ir jie jaučiasi blogai. Galbūt atrodau jiems užaugusi laimingai ir be traumų, todėl kai kuriems iš jų nė į galvą nešautų man pasakyti, kad ir jie taip jaučiasi, arba ir jiems taip buvo. Galbūt jiems ir patiems sunku kalbėti, o sunkiausia pastebėti žmogų, kuris nedrįsta prabilti. Todėl neturiu jokios teisės savo istorijos laikytis tik sau, ir sunkiai kovodama su savo bailiais pirštais, spaudžiu ENTER.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

My suicide attempt

Norėčiau, kad visi mano blogo įrašai būtų pzityvūs. Kita vertus, taip nelabai ir gali būti, nes niekas nėra tik gera ar bloga, balta ir juoda. Be to, dalinai šito blogo misija yra kalbėti apie dalykus, apie kuriuos kalbama perdėm mažai. Štai todėl aš šiandien ir rašau apie tai, ko dar pati negaliu suprasti. Rašau, pro langus besiskverbiant saulei ir važiuodama traukinyje. Monotoniškai dvelkia pavasariu. Pavasariu, kurio sulaukiau...
    Praėjo jau daugiau, nei pusmetis nuo apsilankymo Naujosios Vilnios psichiatrinėje ligoninėje, hooray. Ir gal penketas mėnesių nuo mane netikėtai užklupusio mėginimo nusižudyti. Ir priešistorė čia reikalinga, ko gero labiau, nei bet kur kitur.
    Praėjusį pavasarį dėl nuotaikos svyravimų ir panikos atakų lankiausi dienos stacionare Vasaros 5, kur sutikau įvairių žmonių ir gerų specialistų. Daug maž kurso vidury (~3 savaitę) mano sąmonės būsena ėmė griūti ir po to tarsi labai greit atsitiesė. Todėl šnekėdamasi su specialistais prieš baigdama kursą …

Apie susilaikymą nuo ikivedybinių lytinių santykių: praėjusio rudens rašto darbas

Sveiki. Senokai nerašiau Jums psichologijos temomis. Todėl šiandien įkeliu šį tą, kuo iki šiol didžiuojuosi - savo pirmąjį rašto darbą, kurį rašiau dar prieš išeidama į akademines.

Rašto darbas šneka apie lytinės abstinencijos diskursus. Kaip minima ir darbe: per daug retai apie tai diskutuoja ateistai. Kam įdomu, palieku pasiskaityti:



LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS
Pirmosios pakopos studijų programa SVEIKATOS PSICHOLOGIJA Susilaikymas nuo ikivedybinių lytinių santykių Dalyko,,Psichologijos įvadas” rašto darbas 1 kurso 1 grupės studentė Indrė Gegeckaitė Darbo vadovė Lekt. Vinga Indriūnienė  Kaunas, 2016

Įvadas
    Lytiniai santykiai - pirmaeilė daugumos religijų tema, ir būtent religinėse visuomenėse dažniausiai pabrėžiama susilaikymo, savęs „saugojimo“ svarba. Iš religijos ši tema taip pat yra išplitusi į plačiąją kultūrą, persmelktą sekso įvaizdžių įvairiausiuose kanaluose – spaudoje, televizijoje, muzikos industrijoje. Pasaulyje gimst…

Už senus laikus. Išpažintys.

Prieš porą dienų vaikščiojau parduotuvėje ir, skambant kažkokiai maloniai vasariškai muzikai, mane nunešė į Nostalgijos žemę. Ten buvo taip gera, šilta, jauku... Apglėbė visiška ramuma. Tarsi viskas aplink pasikeičia, spalvos patampa šiltesnės. Tarsi tu čia, kur ir buvai prieš tą dainą, bet ir ten. Koridoriuje tarp dviejų gyvenimų, žingsnis į vieną pusę - ir grįžti, kur ką tik buvai, žingsnis į kitą - ir paskęsi praeityje.     Paskęsi. Būtent. Tai yra tiksliausias žodis, kurį galima rasti. Čia toks memory-induced pleasurable asphyxiation.  Tuo metu gera, bet su laiku gali nužudyt, kiekvienąsyk primenant, kad dabar viso to neturi. Kiekvienąsyk menkinant tai, ką dabar turi. Kiekvienąsyk tikinant save, kad tai, ką turėjai, buvo tobula. O žinot, kaip būna su tom tobulybėm: jos tiesiog neegzistuoja.

    Tas jausmas, turbūt, apima, nes širdis vis dar gyja. O aš, tiesą sakant, netikiu dviem dalykais: kad galima nustoti mylėt, ir kad širdis visiškai užgyja. Man atrodo, kad su laiku mes t…