Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Vegetariški klausimai Nr. 2

    Taigi, drįstu pareikšti vakar parašiusi blogo įrašą "Vegetariški klausimai Nr. 1". Jį berašydama suvokiau, kad jis gausis beprotiškai ilgas, todėl gal aš imsiu ir išskaidysiu jį. Be to, tada atrodys, kad daugiau rašau.

Šios įrašų serijos apibūdinimas keletu jau minėtų žodžių:

     "Visgi labiausiai šiame įraše turbūt orientuojuosi į idealistinį vegetarizmą - tuo įsivaizduoju pati šiek tiek užsiimanti, ypač, kai mano galvą kirbina visokiausi klausimai kaip kada elgtis, ką manyti, ir ką duoti manyti kitiems. Baigiu galvoje susirinkti lauknešėlį startinių klausimų norintiems vegetarizmo ar jį nagrinėjantiems, bei gal, norintiems tokius suprasti. Į kai kuriuos klausimus esu sau atsakiusi, į kai kuriuos mano atsakymai ir pasvarstymai nuolat keičiasi. Žodžiu Work in progress."

Daug netuščiažodžiavusi tęsiu toliau:

3. Ar ideologiškai dar kaip nors prisidedu prie gyvūnų teisių judėjimo?
    Akivaizdu, jog idealistinis vegetarizmas - tai dalis judėjimo už gyvūnų teises, gyvūnus bent jau mėginant parodyti kaip tokius pat vertus gyvenimo laisvėje ir ramybėje, kaip ir žmones, užuot auginus ir žudžius juos kaip daiktus. Pati kol kas nesu baisiai įsitraukusi į visas kitas šio judėjimo dalis, ir negaliu apsispręsti, ar man to reikia, ir ar aš to noriu. 
    Tačiau neneigiu jaučianti savo paprastą indėlį - rodanti pavyzdį, kuriuo visada galima sekti. Nesmerkiu galvojančių ir gyvenančių kitaip, tačiau taip pat neslepiu, kaip gyvenu aš pati. Suprantu, kad mityba, kaip ir kai kurie kiti dalykai, yra mūsų asmeninis reikalas, bet nebūtina to slėpti, tai susiję ne vien su mumis - darome įtaką visa kam, kas yra aplink mus, apytiksliai žemės spinduliu. Todėl tai, ką darau aš - tai keičiu save ir rodau pavyzdį, kurį, patikus, galima perimti. Pamenu, kadaise vienas draugas belekaip nustebo paragavęs mano vegetariško kepto sumuštinio, mat, negalvojo, kad jie gali būt tokie skanūs.

4. Koks mano požiūris į gyvūnų laikymą namuose? 
    Ar naminių gyvūnų laikymas namuose yra jų kankinimas? Ar turėtume juos paleisti į gamtą laimingai gyventi, sužadinti žvėries instinktą? Gyvūnus laiko neretas, daug kas apie tai bent jau galvoja, ir vegetarui tat gali būti tema įdomiai diskusijai su savimi. Manau, kad paleisti kanarėlę į laisvę tai tas pats, kas šių dienų žmogui į rankas įbrukti degtukų dėžutę ir pametėti jį iki subtilesnės vietos sacharoje, kur jis galėtų ramiai įsikurti ir pamažu susirasti pasekėjų - ir va, jis įkurs savo gentį. Arba ne. Arba jis numirs. Nei jis žinos, ką ten daryti, nei žinos, kaip. Jis turbūt patirs didžiulį stresą ir, ko gero, nugaiš. Todėl drąsiai imu katę iš gatvės. Manau, kad privalom sutvarkyti tai, ką patys užvirėme. Naminius ir jau prijaukintus, nuo gamtos atjunkytus gyvūnus žmogus kartais pasiima kaip žaislą ir nepatikus atiduoda atgal betoninėms džiunglėms. O gyvūnai betoninėse džiunglėse, negana to, dar ir dauginasi.
    Jie vargu ar moka normaliai išgyventi, kas dieną kovoja už būvį ir maistą, o dar, negana to, kovoja ir prieš  žmones, nes, mat kaimynui nepatiko, kad kieme katės (teko skaityti istoriją apie nuodijamus kačiukus), vaikams nepatiko, kad katės turi akis (populiariausia praėjusių metų mada kieme - badyti katėms akis).Tai imuosi tvarkos ir pagalbos, ir dar ta gyvybe pasidžiaugiu, nes ji linksmina, kelia iššūkius mano gyvenimui. Kaip ji turi ko iš manęs pasimokyti, taip ir aš iš jos. Žmogus ir gyvūnas jau ištisus amžius gyvena savo gyvenimus greta, vienas kitą saugodami ir prižiūrėdami, ir primindami viens kitam, kokie nuostabūs yra visi mažieji pasaulio stebuklai.
    (Prie to paties turbūt verta apsispręsti, ką galvoti apie zoologijos sodus, žirgynus, nes tai gali minimaliai keisti žmogaus gyvenimo būdą.)

5. Gyvūno maitinimas
    Tarkim, taip jau nutiko, kad auginant gyvūną (turint - keistas žodis, mėgstu savo katę apibūdinti kaip katė, kuri su mumis gyvena) dar ėmė ir prisireikė jį pašerti. Yra gyvūnų, kuriuos jų žmonės šeria vien vegetarišku maistu. Aš pilnai sutinku, kad katėms visai nereikia ir dažniausiai nepatartina lakti svetimo pieno. Tačiau kaip su mėsa, žuvimi? Tas pats klausimas iškyla žvelgiant į milžiniškus šunis. Nesunku rasti sauso maisto, kurio pagrindu tampa grūdinės kultūros bet priedai, kuriame veik nėra mėsos ir jos subproduktų. Piniginės atžvilgiu tai yra nuostabu. Teko gyvenime matyti keletą atvejų, kai iš prigimties mėsėdis gyvūnas yra maitinamas tik vegetariškai. Nelaikau to labai sąmoningu elgesiu, o bet tačiau čia tik mano nuomonė.

    Įskaitant mėsą yra keli gyvūno maitinimo būdai - nuo mišrios mitybos iki vadinamosios raw - žalios mitybos, kada gyvūnas šeriamas tik žalia mėsa / žuvimi ir jos produktais. Pasirinkus mitybos stilių geriausia nemaišyti. Jei imamasi sauso davinio, tai imtis ir tokio tipo konservų, jei raw, tai raw, nes organizmas skirtingai prisitaiko virškinti skirtingą maistą (ne, aš sau neprieštarauju, grūdinės kultūros visgi labiausiai skirtos vegetarams ir visaėdžiams, nes tam reikia ilgesnio virškinamojo trakto).
    Turbūt nedaug vegetarų prisiryš savo gyvūną maitinti vien tik žaliais gyvūliniais produktais, patys neturėdami sąsajos su mėsa. Visgi, gamtoje gyvūnai minta gyvūnais gana natūraliai ir cirkuliuoja kiek išmėtyta - bet vis dėl to - maisto grandinė. Todėl kartkartėm savo katę be jokių dvejonių šeriu žalia ir retais atvejais - virta mėsa. Tikiu, kad jos organizmas to reikalauja. Prisipažinsiu nesanti tobula šeimininke: sako, mitybos geriau nemaišyti, visgi, dažniausiai katė valgo ir sausą davinį ir mėsą, retsykiais konservų. Kodėl toks pasirinkimas? Nepaisant visų turimų žinių žiūriu į močiutės turbūt jau šešiolikos metų sulaukusią žvilgančią katę, puikiai sutariančią ir su inkstais, ir su traškučiais.
    Manau, kiekvienam, kuriam šauna į galvą gyvūną šerti vegetariškai, ypatingai - katę, šunį -, verta pasidomėti jų fiziologija, prisitaikymu prie aplinkos, ir pagalvoti, ar nepirkdamas kiaušinių aš gamtai atiduodu daugiau, negu kankindamas turimo gyvūnėlio organizmą.
    P.P.S. Taip pat verta paminėti, kad gyvūnų maistas gyvūnų maistui nelygus. Esant galimybei rekomenduoju pasidomėti apie maisto klases, ir kiek akys mato ir kojos veda - vengti ekonominės klasės maisto, kurį galima rasti gretimoje lentynoje prie skalbimo miltelių, norfoje ir maximoje. Tai veik tas pat, kaip pirkti fotoaparatą profesionaliai fotografijai drabužių parduotuvėje. Taip neturėtų būti, ir paskaitę apie didžiausius ekonominės klasės maisto gamintojus, suprasite, kodėl.


:::Bus daugiau:::

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

100 faktų apie mane

Šimtas faktų apie mane 1. Dažniausiai nevalgau mėsos 2. Domiuosi Miley Cyrus . Nepaisant fakto, kad bent 80% jos muzikos man yra absoliučiai neklausoma, ji man vis dar graži ir bais įdomus žmogus. 3. Mėgstu susipažint su įvairiausio plauko žmonėm ir būdama perdėm sociali pirmą susitikimo dieną visą kartu bastytis arba diskutuoti ir t.t. 4. Paskutinis geras žiūrėtas filmas – „ Constantine “, 2005 5. Dažniausiai net netyčia į mano rankas pakliuvus kokiai temai imu ir nors paviršutiniškai pasidomiu ja labiau – paskutinės dvi buvo 07-08m. ekonomikos krizė (visokiausi The margin call ir Too big to fail ) ir formulės vienas legendos ( Senna; Rush ) 6. Šiemet pirmą sykį dalyvavau rinkimuose ir žadu tą daryti visuomet ateity 7. Kiečiausias naujas išmoktas patiekalas buvo bulvių ir baltųjų ridikų troškinys-apkepas grietinėlės padaže 8. Turiu ask.fm paskyrą ir dažniausiai gėriuosi klausimais, kurių man niekas nerašo http://ask.fm/IndreGegeckaite 9. Tik

Elektroninio pašto etiketas.

Sveiki. Ką domina, įkeliu savo darbelį apie elektroninio pašto etiketą. •        ĮŽANGA Kiekvieną dieną mus supa elektroninės technologijos. Kaip kadaise bendravimą akis į akį ėmė atstoti bendravimas telefonu, taip dabar bendravimą telefonu keičia bendravimas kompiuterio pagalba. Interneto tinklas naudojamas įvairiems tikslams: skleisti reklamą, ieškoti informacijos, bendrauti su verslo partneriais. Pastarąjį bendravimą ir aptarsiu šiame darbe.

Dramblio dydžio susvetimėjimas

 Savaitgalį sėdėjau su draugėmis prie puodelio kavos, ir kažkaip mes užsikalbėjome apie tai, kas yra ištikimybė santykiuose. Ir paaiškėjo, kad klube šokis su kitu (ne savo išrinktuoju) priešingos lyties žmogumi gali būti laikomas neištikimybe.  Ir tiek daug klausimų man kilo. Vargšas tas žmogus, kuris pasmerktas visą gyvenimą su vienu žmogumi šokti. Jo, yra draugės merginos, su jomis ala galima. Tada pradėjau aš klausti, o tai kaip šokių vakarai visokie. Sakau, žmonės juk šokdavo. Žmonės išeidavo vieni su kitais pašokti, buvo tokie laikai. Sako, nu jei šokių vakarai, tai čia kitaip, nes ten žmonės šokti susirenka. O klubuose, sako, vyksta medžioklė. Bet į medžioklę gi nebūtina tuo pačiu atsakyti. Galima tiesiog pašokti su žmogumi. Sako, į klubą eina medžioti, ir tuo pačiu sako "aš tai su draugėmis pašokti ateinu". Tai gal ne tu viena, visgi? Taip pat, kaip dauguma vairuotojų mano, kad vairuoja geriau už daugumą vairuotojų, gal nesam vieni, kurie į klubus ateina pašokti?