Manau, kad labai daug dalykų žmonės priima tiesiogiai, ir tai nėra blogai, bet net būdų priimti aiškiai ir tiesiogiai yra milijonas. Todėl kartais užduodu sau truputį daugiau negu milijoną klausimų, ir pasidalinu mintimis su tais, kuriems galbūt jos gali būti įdomios arba naudingos.
Kiek teko susidurti su Krišnaizmu ir Induizmu, supratau, kad šios dvi religijos praktikuoja vegetarišką mitybą (nebent nebūtų kitos išeities). Taip pat, bent Krišnaizme, griežtai siūloma nevalgyti grybų, svogūnų, česnakų. Teigiama, jog tai yra žemiausio lygio "daržovės", savyje kaupiančios pačią prasčiausią karmą.
Labai mėgstu su morkomis pakepintus svogūnus, tad kaip tyčia kažkurią dieną juos kepdama pagalvojau, jog negalėčiau (nors visi žinom, kad tai netiesa) gyventi be svogūnų. Ne, neatsisakyčiau tokio gėrio.
Ir tada pagalvojau, kad visiškai nesvarbu, ar tikrai tie svogūnai kaupia prastą karmą, ar ne, bet tai akivaizdžiai parodo Tavo prioritetus. O, kad būtų taip paprasta: atsisakai svogūnų ir nušvinti. Bet tai aiškiai klausia, kiek Tau svarbu dvasingumas. Jei Tau sakytų "Mesk svogūnus ir pateksi tiesiai pas Dievą", tikrai būtų tokių žmonių, kurie dar dvidešimt metelių palauktų besimėgaudami svogūnais (aš, ko gero, tarp jų). Aš manau, kad nesvarbu, kokia daržovė ten įrašyta, ir jos karma gal net visai šiame kontekste neturi reikšmės. Prioritetai turi. Simboliai yra svarūs.
Jei nesugebi į puodelį įsidėti arbatžolių, tai kaip sugebėsi išgerti arbatą? Visa prasideda nuo paprastų dalykų. Jei aš noriu išmokti groti, bet net nepaliečiu gitaros, tai kaip aš galiu išmokti? Taip, yra labai savotiškų būdų, bet jais dažniausiai neinama. Daugumos pasirinkimuose nėra net tokių minčių. Ir jei nori arbatos, tai teks atsiminti, kaip ten tas arbatžoles įdėti į puoduką. O jei jis be arbatžolių Tau atrodo geriau ir galvoji "negalėčiau gyvent, jei jis būtų pilnas arbatžolių", tai taip ir nugyveni gyvenimą nepasidaręs arbatos, ir tai normalu.
Manau, kad klausinėti dalykus yra baisiai svarbu. Bet kuris žmogus, kuris pats neišsiaiškinęs laikosi kažkokių nurodymu, bet nežino, kodėl jų reikia laikytis, visuomet bus žemiau už tą, kuris kelia klausimus. Kad ir milijoną. Kad ir "kvailus", jei tokių išvis būna.
Kad ir juos išsikėlęs kol kas nieko nepakeičia savo gyvenime.
Nemeluok. Švęsk sekmadienį. Negeisk svetimo vyro. Nevalgyk svogūnų.
Pastarąjį kažkaip visgi lengviau vykdyti, ypač jeigu turi tam paaiškinimą. Ir iš tiesų, galbūt dėl dvasinio kelio galima paaukoti svogūnus? Jei nesugebi atsisakyti mažyčio elementariausio materialaus dalyko, kam išvis Tau tas dvasinis kelias?
Todėl, tikiu, visuose keliuose yra mažytės taisyklės, kurios savaime atrodo nereikšmingos, nesuprastos, keistos, juokingos. Testuojančios valią, mąstymo ribas, mokančios suvokti priemonę ir jos reikšmę tikslui.
Ne tik žudyti nereikia be reikalo - nesvarbu, kitų gyvūnų, ar žmogaus -, bet nieko neverta daryti be reikalo. Neverta šiaip sau darytis arbatos, šiaip sau gulėti, šiaip sau skaityti knygos, šiaip sau skaudinti kitą žmogų. Visa kam turėtų būti priežastis, ir žmogus, randantis ją puodelyje arbatos, turėtų ne ką sunkiau rasti ją išbandymuose, dvasiniuose keliuose, religijose, gyvenimo būde.
Šiaip sau ir gyvenimą nugyventi, pripažinkim, yra gana keista. Nežinau, ar tai dažna liga, bet tikiuosi, kad priešnuodžiai plinta. Tam nebūtina visą gyvenimą be perstojo mąstyti. Turbūt užtenka save pagauti momente, kai suvoki, jog Tavo gyvenimas stoja prasmės. O tada galima ramiai užversti save sau rūpimu klausimu, jį atsakius pasiimti kitą. Ir netrukus lyg ir pajunti, kad dėsniai mažiems ir dideliems dalykams ne ką tesiskiria.
Kad visgi katastrofos arba didžiausi laimėjimai, metus holistiškumą, išsiskaido į mažyčius laiptelius, kuriuos butybė jau sugeba po truputį įveikti, suvokdama realią jų naudą.
Komentarai
Rašyti komentarą