Kelionė į Afriką

    Afrika - kontrastų žemynas, kupinas visa ko - nuo laukinių kampelių iki didžiausių genocidų. Gal būtent todėl jau kurį laiką mintyse taip vadinu savo gimtąjį miestą - štai ir vėl šį savaitgalį buvau Afrikoje (Šiauliuose, to be exact).

    Ten tiek keistų žmonių, kurių gyvenimai atrodo valdomi slaptingų, mano mintims nepasiekiamų dėsnių. Ten keisčiausios dramos ir melodramos, seni, bet nepamiršti konfliktai, liūdniausios ir džiaugsmingiausios žmogaus užuomazgos, ir visa tai čia, vienoje vietoje. Tai, ką spėju pamatyti / prisiliesti / apkabinti grįžusi į Afriką dviems - trims dienoms visuomet tampa iššūkiu mano psichologinei būsenai, kuri įtartinai pradeda svyruoti nuo kaip čia faina iki noriu namo, noriu namo. Atrodo, kad prisitaikau prie klimato. Sostinėje tiek svyravimų nerandu per kiauras dvi - tris savaites ar mėnesį. 

    Todėl gal ir normalu, kad grįžusi parsivežu fotoaparatą ir drąsiai pasineriu į mane gelbstintį pasaulį, dokumentuodama ką randu - kates, namus, spalvas ir šešėlius, žmonių gimtadienius ir visa kita. Todėl gal ir normalu, kad antrą sykį per savaitę iš to užmaršumo susimaunu ir fotografija tampa dvasine praktika - meditacija -, kai rodydama seneliui jo katės nuotrauką savaitgalio pradžioje ekraną pašviesinu trimis padalomis, kad geriau matytų. Ir užmirštu. Ir tada, jau sekmadienį, vos baigusi dokumentuoti nuostabias medelyno gatveles ir jų subtilybes susivokiu, kad jau tvarkydama nuotraukas būsiu nuostabiai panirusi į fotošopo gudrybes ir vingrybes, sumaniausius sprendimus ir, ko gero, kokybės trūkumą, nes bent pusė tų nuotraukų bus įtartinai galingai per tamsios, galingai per mažai kontrasto turinčios nuotraukos, o kitas gelbės tik tai, kad nuolat žaidžiu kontrastais ir spalvingumu nuotraukų darymo profilyje ir laikydama jį užkeltą sugebėjau išsaugoti šiokį tokį kontrastą.

    Gal dėl tos pačios priežasties būtų buvę logiška panirti į stalčius, prikrautus testų ir rašinių nuo mokyklos laikų - susisgrizbau tik paskutinę dieną, likus gal valandai iki išvykimo stoties link. Naršydama visus tuos lapus ir sąsiuvinius suvokiau, kad nebuvo visa taip jau nekryptinga. Gal ketvirtoje klasėje pradėjusi rašyti eiles, po to pyliau jas iš visos dūšios iki pat abitūros ir po jos, kartas nuo karto paišiau anime veikėjus - ne tai, kuo dabar užsiimu, bet užsimaniau dar sykį perpiešti Alucardą iš "Hellsing", bet, galų gale, vis dar esu pamišusi dėl gerų anime, kaip dėl gerų kinematografinių kūrinių apskritai.

    Radau net juodraštį savo legendinio septintoje klasėje rašyto rašinio "visai nejaučiu gyvenimo baimės", kuriame dienoraščio forma rašiau iš merginos, su draugais balsuojančios į Paryžių, perspektyvos. Pamenu, kaip mane tuomet mokytoja pakvietė paskaityt jį prieš klasę, išpeikusi visus už originalumo trūkumą. Tai ne priežastis laikyti save kitokia, bet tuo metu tai buvo man paskata toliau rašyti, tyrinėti, tęsti ir atrasti.
    Radau seną sąsiuvinį, kuriame buvau paplanavusi tuometinio blogo temas, nuo visokių "įdomu" skilties iki "besidomintiems istorija" ir "šiukšlių rūšiavimas". Tie dalykai taip ir nebuvo įgyvendinti, bet netgi radau vieną juodraštį įrašo, rašyto tik ką po Michael Jackson mirties - savotiško atsisveikinimo ir pagerbimo. Ir susisgrizbau, kad žinau, jog kadaise tokį rašiau ir jis jau seniai dingęs su visais tuometiniais įrašais, tačiau vos prieš savaitę buvau užsimojusi parašyti dar vieną, gana panašų įrašą. Jo idėjos iš esmės nesiskiria.
    Nelaikau to blogu ženklu. Iš dalies - mes keičiamės mažiau, negu manome, iš dalies einame į gyvenimą milžiniškais žingsniais, bet tie taškai, tie dalykai, kuriuos dariau tada, dabar susijungia į schemas ir sakinius, matau, kad kažkur tat panaudoju ir vystau toliau.

    Buvo ir įspūdingybių, nesugebėjimo gauti bilietų į du traukinius iš eilės į Vilnių, ir keikimosi, kad gali tekti pasilikt Afrikoj iki ryto, o katė mažu bus numirus - nors ji pirmąsyk palikta viena taip pareigingai dorojo maistą! Baisiai nemėgstu ilgų kelionių autobusu - būna, mane užsupa, šiaip trūksta šviežio oro ir panašiai, bet nepaisant paskutinio šoko prieš kelionę, kai kasininkas autobuse murmėjo, kad tikrai neturi grąžos ir jau pagalvojau, kad šiąnakt namo nebegrįšim - niekaip, bet kažkaip, dviejų žmonių iki mūsų eilėje pagalba ėmė ir surado grąžos.
    Kelionė autobusu buvo visai miela, trumpesnė nei tikėjausi, stabilesnė ir ramesnė nei tikėjausi. Vaizdai keitėsi ir nuostabiai greitai temo, mums stebint kontrastingus debesis.
    O dabar jau kurį laiką grįžusi iš Afrikos sergu ir nekeliu rankos prisiliesti prie savaitgalio nuotraukų - ten bus tiek gerų nuotraukų ir tiek nusivylimų. Užtat iš Šiaulių parvežtos rašinių nuotrupos šildo ir šildo, ir taip karšta darosi... O gal čia tiesiog karščiavimas - nuo ligos ir mėtų arbatos. O gal nesvarbu.
    Kodėl rašau apie kelionę į Afriką apskritai? Nes prisiminiau, yra toks anime "Psycho pass", kurio veiksmas vyksta alternatyvioje ateityje, kurioje elektroniniais prietaisais galima nustatyti žmogaus psichologinį būvį, polinkį nusikalsti, ir visaip kaip vengiama streso. Ir kai kuriuos žmones ištinka toks polinkis nusikalsti, kad jis nebegali būti atstatomas iki saugaus lygio ir kelio atgal nėra. Policija tad dirba pasitelkdama keletą tokių nusikaltėlių - jų darbas yra mąstyti kaip nusikaltėliui ir padėti tokį sučiupti. Nes detektyvams mėginant mąstyti kaip nusikaltėliams, jų pačių rodmenys šokteli aukštyn, į pavojingas ar negrąžinamas ribas.
    Kartais man atrodo, kad panašiai yra su mėginimu suprasti kai kuriuos žmones. Jei nerandi krislo logikos, sąmoningumo, ir Tau ten veikianti magija ir žmogiškieji reaktoriai yra nesuvokiami, kartais atrodo, kad mėgindamas suprasti tokį žmogų nusirisi į kaži kokios depresijos bedugnę. Todėl lieka pagalvoti, kad ten kažkas sugedę, sudužę, turbūt nebeatitaisoma. Pagalvoti ir atjausti. Ir tai yra visa.

***Labos nakties***