Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Vasario, 2014

connections

Kaip trečiąją žvaigždę užstoja gamyklų gaminami debesys
Gerokai toliau už šviestuvų nutrenkę asmeninį rūką
Pabudę išžiebti mėnulio kuris gal atrodęs kaip degantis
Nuo mūsų didžiausios žvaigždės spindulių
Pabudęs galvojau esu sužalotas akmenkasių
I mano upes tais kastuvais primėčiusių ledo
Kuris laikinai apmarino visas žuveles
Ir jos puolė plaukti į krantą tikėdamos gelbėtis
Kiek pamenu savo pradines tikybos klases
- mes turėdavom nuostabią moterį
Kuri visada mus priversdavo savo valia patikėti
Kad esama šio to daugiau nei gamyklų nugainioti debesys
Nei tuščios bevielės mašinos ir mūsų pačių suaklėjimas
Ir gal ir dėl to aš kadaise su savo gyvenimo moterim
Į gražius kryželius smalsiai dėdavom mintį ir jie mus sujungdavo
Gal net šiandien todėl užsidėjau rožančių
Siekdama tos bebalsės bežodės konekcijos
O jei ne, tai bent Dievo pašventinto skausmo
Dienos pamąstymai:

Yra toks dalykas kaip veidrodiniai neuronai.
Kai mes užsiimame tam tikra veikla, pvz, bėgiojame, tam tikri neuronai suaktyvėja. Kai žiūrime ką nors kitą bėgiojantį, suaktyvėja didžioji dalis tų pačių neuronų. Tat reiškia, kad tie neuronai nejaučia skirtumo tarp savęs, išties atliekančio veiksmą ir kito žmogaus, atliekančio tą patį veiksmą (tai, beje, labai panašu į vieną šizofrenijos savybę - nežinojimą, kur baigiasi vienas žmogus ir prasideda kitas).
Veidrodiniai neuronai taip pat atsakingi už socialinės psichologijos veikimą - mūsų norą skirtingose situacijose elgtis adekvačiai: vienaip darbe (kuriame kiti žmonės ir kitos taisyklės), kitaip namie ir panašiai.
Tad galima teigti, kad neuronų lygmenyje tai yra reiškinys, skatinantis mus prisitaikyti prie aplinkos, kurioje esame, ir taip pat galima teigti, kad savo veikimo principu jis yra šizofreniškas, tad mūsų noras prisitaikyti yra taip pat šizofreniškas.

Įrašo antraštė arba "bloggin' all over"

- Taip, žinau, pastaruoju metu rašau beveik ištisus romanus -

Taisiausi kavą į paskutinį švarų savo puodelį (žinot, darbo namuose privalumai) ir į tą patį puodelį sugebėjau įmesti segtuką, susegantį kavos puodelį, kad tenai nesivartaliotų per daug oro. Ir labai linksmai jį traukiau iš puodelio.

Nesu didžiulių dramų megėja, ypač ten, kur jų nereikia, tačiau visiškai sklandaus tobulo gyvenimo nenorėčiau. Smagu kartais traukti iš kavos puodelio segtuką.
Gyvenimai įsibėgėja, pristoja, įsibėgėja, bet visuomet kur nors veda, net einant ratais. Išmokstama nebeįmesti segtukų, bet, duok Die, būta kitų pažadinančių įvykių. Tiesiog pažadinančių iš vientisumo sapno, nes vientisumas nesusideda iš ko nors daugiau negu paskirų detalių.

"Buvo verta"

Prieš gerą savaitę ar dvi portale ask.fm man uždavė klausimą, ką pasakyčiau sau jaunesnei, jei galėčiau grįžti atgal.
Ask.fm jau ištryniau, bet
Pasakyčiau, kad bus verta. Visa tai, ką ji darys, bus to verta. Visa tai, kas tuo metu atrodys nesuprantama, po kiek laiko pavirs nuostabiomis ir neįkainojamomis patirtimis, ją pakeisiančiomis patirtimis, ją užauginsiančiomis patirtimis. Pasakyčiau, kad kad ir ką ji darys, tai atsipirks. Galbūt po metų, galbūt po daugelio.
Stovėdama čia ir žiūrėdama atgal galiu pasakyti, kad toks žodis kaip "klaidos", regis, nebeegzistuoja, egzistuoja tik patirtys, kurių nenusimesi nuo pečių, bet ir nereikia, dėl to, kad užaugai, jos jau ramiai guli ant Tavo pečių ir seka pasakas apie nuostabų Tavo gyvenimą.
Visi praeities įvykiai tampa ir "tai jau praėjo" ir "tai niekada nepraeis". Pradėjus žiūrėti holistiškai suvoki, kad negalima kažko priskirti konkrečios dienos konkrečiai valandai, nes niekas neįvyksta taip staiga. Net greičiausi…

*

Ir jau dabar prisimenu ją gyvą, šypsančią
Iš savo neišsenkančio gyvenimo
Prisimenu ją krentančią nuo nemigos prisimenu
ją švytinčią iš meilės
prisimenu faktus kurių neteko pamatyti
faktus kuriuos beliko tik išjausti iš atstumų
iš sakinių, raidžių, kablelių, tarpų
iš debesų iš palikimų

ir jau dabar atsimenu ją šviesią it mėnulis
su niekuo nesusijusią labiau nei šviesos, negu žuvys
su medžiais amazonės gilumoj prašvintant

ir jau dabar kitaip ausy susikerta tie lietūs
pačioj pradžioj dar nepradėjus lyti bet sukaupus
bagažą šimtmečių lašų sukrautą padalintą
po lygiai bet ne taip kaip buvo skirta - o mums buvo skirta

ir jau dabar kiekvienas malonumas
yra tik vienas šventas kuždesys sutikti tiesą
kuri yra visur nuo marškinių apykaklės kuriuos nešioju
iki mažyčių pakabučių niekada neužsidėtų
gyvuojančių kažkur toli nuo mano švento kūno
gyvenančio taip pat gan atskirą gyvenimą

ir jau dabar žinau ją esant gyvą
žinau ją juokiantis, žinau ją vargstant
žinau ją esant gražią ir žinau ją tuokiantis

*Gyvenimas yra pats geriausias man galėjęs nutikti dalykas*

Jau pasidalinau su Odeta, bet kaip čia nuslėpsi nuo kitų?
Per pastarąją savaitę atbudo kažkur uždusinta sena kaip pats mano gyvenimas aistra psichologijai, stiprėlesnė nei tai, kad užtektų tiesiog toliau gyventi, nes visa yra psichologija.
Todėl nuo vakar nakties užėjus beatodairiškam norui paskaitinėti ką nors rimtesnio negu "kaip atskirti, ar jūsų vyras jus apgaudinėja", šiandien prisiryžau ir nuėjau bent jau į savo prof. rengimo centro biblioteką. Apvaikštau lentynas, prierašo su psichologija nerandu, klausiu darbuotojos:
- turite ką nors apie psichologiją?
- O ko Jūs ieškot?
- Na, noriu pažiūrėti, ką turit, išsirinksiu.
darbuotoja pradeda siūlyti profesionaliai parašytas populiariosios psichologijos knygeles (tiesiogine to žodžio prasme, taip ir sako: "Yra nedidelių, na ten pop.psichologija, bet labai prof.parašyta")
- Nenoriu populiariosios -, sakau ,- noriu ko nors rimtesnio.
nuveda mane iki lentynos ir nueina, per eiles (ne žmonių eiles -žmonių eilių ten nebūn…

Greitasis Autobusas, ketvirta dalis

IV dalis

Iš tiesų, važiavimas greitaisiais autobusais yra mistinė patirtis. Kartais keikiesi, mėgindamas įlipti, išlipti, iškristi, jau nešnekant apie tokius gėrius kaip pamėginti aktyvuoti bilietą.

Pastarosiomis dienomis žmonių elgesyje priimant sprendimus, susijusius su greitaisiais autobusais, pastebiu patinų sezono metu bruožus:
stotelėje visi sustoja užimdami startines pozicijas, išvesdami teoriją, kad štai šioje vietoje, autobusui sustojus, bus durys, tai aš įlipsiu pirmas! Žmonių elgesys šiaip laukiant stotelėje ir atvažiuojant greitajam kardinaliai pasikeičia. Beveik gali jausti, kaip jie pradeda skleisti konkuravimo kvapus. Jau supratus, kad autobusas nesustos prognozuotoje vietoje, visi įžūliai keičia savo pozicijas. Drąsiausieji pavasarinėtojai netgi rizikuoja būt nutrenkti veidrodėlių.

toks vat tas gyvenimas greituosiuose

"Svarbiausia, girdžiu"

Per vakar-šiandien sukurpiau keistą nostalgišką dainą, klaikiai grubiai įrašiusi nusiunčiau žmogui, su kuriuo norėjau tuo pasidalinti. Net trumpai atpasakojau, ko ji taip šnypčia :D
O jis sako, "gerai, svarbiausia - girdžiu"
Ir iš tiesų
tat turbūt būti svarbiausia

matyti, justi tuos neaprėpiamus norus, troškimus ir savijautas
nepaisant to, kaip mums gali nepatikti išraiškos
bet galbūt mes galime matyti toliau už jas

svarbiausia, jaučiu