Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Sausio, 2013

Stankus ar Domas?

Manau, atėjo metas paviešinti vieną dalyką, idant niekur nekiltų jokių  nesusipratimų ir niekas nieko blogo nepagalvotų. Kai šiam pasauly labai nebūna ką veikti, kartais mes su I. žaidžiame ar-ar žaidimą. Paprastai ji viename tinklo gale, aš - kitame, žodžiu, veiksmas vyksta skype. Ir aiškinamės greituoju būdu, kas ką rinktųsi. Obuolį ar kriaušę, bananą ar braškę, mergaitę ar berniuką, vyrą ar moterį, sijoną ar kelnes, Stankų ar Domą...

Žodžiu, jei kur Šiauliuos pamatysit (pvz kavakuky) parašyta ant sienos šitą frazę, nieko blogo nepagalvokit, tiesiog šis klausimas, kaip vienas iš genialiausių ir sunkiausių atsakyti, giliai mums įsirėžė į atmintį.



Apie sutartį

Šiandien toptelėjo, kad sutartis - tai nežmoniškai gražus žodis. Ne ta juridinė sutartis, kurias rašomės dėl butų, darbų, perkamų dalykų ir t.t.
Bet sutarimo sinonimas, sutrumpinimas - sutartis.
   Avarijos, ligos, atsitiktinumai, apiplėšimai, katastrofos, gaisrai ir trumpi jungimai. Šis straipsnis neturi būti negatyvus, nors kol kas taip atrodo. Žodžiu, iš esmės noriu kreiptis į daugumą tų, kurie, pavyzdžiui, yra kiek atitolę nuo savo šeimos todėl, kad ne vien jų šeima yra verta jų dėmesio. Ir tai yra tiesa. Tačiau yra nemažai budistinių pažiūrų žmonių, kurie meta čia esantį gyvenimą ir išvažiuoja kitur, nes kas juos sieja su šeima - tai kraujo ir finansiniai ryšiai. Ir čia aš drįstu pasakyti, kad šitai man ima atrodyti kiek absurdiška. Taip, kiekvienas yra vertas tolygaus Tavo dėmesio. Taip, kaip elgiesi su geriausiu draugu, turėtum elgtis ir su "priešu". Bet jei visi yra verti tolygaus Tavo dėmesio, ar tuomet tat nereiškia, kad turėtum nutraukti absoliučiai visus ryšius…

juk

Juk, galų gale, net Tavo asmenybė yra tik įrankis susitikti žmogų. Tavo darbas yra įrankis, Tavo nuomonė yra įrankis, Tavo įsitikinimai yra įrankis. Tai jie yra ryšių užmezgimo pradmuo.
   O paskui užsimezga kažkas giliau.

Nauji virusai Lietuvoje plinta sparčiai

"Yoga Rave", "Goloka party", "Varom" - tai sparčiai Lietuvoje besiplečiantys blaivūs vakarėliai, kurie tik ir rėkia "mes galime smagiai praleisti laiką ir be alkoholio!" Ir be narkotikų, žinoma. Vieni tokių vakarėlių labiau siejami su Rytų kultūromis, Krišnaizmu, tokie kaip "Goloka Party" - juose pamatysi nemažai nešiojamų altorėlių, bus giedamos mantros, parduodami smilkalai, indiški skanėstai. Nebijokite užsukti, net jei su tuo nieko bendro neturite, nes: 1)gali būti, kad po to turėsite 2)ten visiškai kitas pasaulis, kurį verta pajusti. Tuo tarpu "Yoga rave" vakarėliai skatina domėtis joga, meditacijomis, žinoma, nauji žmonės ten taip pat visuomet laukiami. Išgirsite ir mantrų, ir gerai pašoksite. Naujos pažintys - garantuotos.
   Taip pat šviežiai startavo naujas renginių ciklas "Varom". Džiaugiuosi, kad Lietuvoje šitie renginiai plinta, žmonės apie juos išgirsta, kai kurie nueina. Kai kurie, žinoma, užpakalio …

Lieka tikėti

Ir taip, galbūt aš daug kam pasirodysiu siaubingai netolerantiška, aš nesuprantu nei besimylinčių dvylikamečių nei to, apie ką rašiau praėjusiame įraše. Man liūdna, kad žmonės daug sampratų, pavyzdžiui tokių, kaip mylėti save, išmeta į šiukšliadėžę anksčiau, negu spėja tai pajusti.
O galų gale, ar tos, kurios iš tikrųjų pamilsta save tokią, kokia yra, ryžtasi tokiems dalykams? Kam joms?

Ir taip, aš puikiai suprantu, kad tai nėra labai tolerantiška. Ir aš nesu tolerantiška šiuo klausimu ne šiaip sau, o todėl, kad lygiai, kaip jų samprata apie tai, kas yra grožis, skiriasi nuo kitų žmonių, mano samprata apie tai, kas yra gerai žmogui irgi skiriasi nuo kitų. Ir faktas yra tas, kad aš negarantuoju, kad esu 100 procentų teisi ir žinau, kas geriausia šitam besisukančiam pasauly. Mes apskritai net nežinom, ar jame gyvenam. Todėl belieka tikėti.

Šeima per lėlę arba kas per daug, tas nesveika

Nuo pat mažens mergaičių žaidimai dažniausiai taikesni, negu berniukų: kol pastarieji mėto mašinas ir kariauja, mergaitės dažnai žaidžia namus, šeimas, susikuria savo lėlei atskirą gyvenimą su karjera, dažniausiai vaizduojantį, kuo mergaitė pati nori būti užaugusi. Nors beprotiškai daug barbėmis ir nežaidžiau, bet vieną kitą jų turėjau, turėjo ir sesė, ne kartą statėm jom namus ir kambarius, sesuo dažė plaukus, iš plastilino lipdėm gražius aukštakulnius. Ir visgi, nė karto nepamenu savęs bent mažiausia mintimi pagalvojusi, kad norėčiau atrodyt kaip barbė. Barbė man buvo tik lėlės modelis, akivaizdžiai nerealus ir būdingas lėlei.     Ką žaisdavom su barbėm (nori nenori, tuo metu jos buvo populiariausias nevienetinės lėlės modelis), būdavo iš tiesų panašu į moteriškumą, kuriuo norėdavom pavirsti. Kaip rengtis, kokį gyvenimą gyventi. Nors pamenu, tada nebuvom nei super modeliais nei super žvaigždėmis, netgi buvome įsirengusios darbo biurą - kažką panašaus į buhalterinę pusę. Žodžiu, v…

Tam, kuris siekia.

Įsidėmėkite, pienininkas apie verslą gali pasakyti tik tiek, kiek aš galiu pasakyti apie traktoriaus variklį arba jūs apie Etnos išsiveržimo periodiką. Taip jau yra, kad dažniausiai pienininkai mus ir numotyvuoja. Visą gyvenimą bus žmonių, kurie jums teigs, kad Jūs negalite to padaryti, Jums nepavyks, tai nerealu ir Jūs darote nesąmones. Paprastai tai tie žmonės, kurie patys mažai ką pasiekė iš savo svajonių, ir nutarė, kad siekti svajonių neverta.
Ir jei gyvenime Jums niekada niekas nėra pasakęs, kad Jūs negalite to padaryti, Jūs arba gyvenate ne šiame pasaulyje, arba su niekuo nesidalinate savo siekiais, arba didžiausias Jūsų siekis yra pasiekti savo kambario šluotą, kuri yra kitame kambario gale.
Liūdna, bet taip jau yra šiame pasaulyje. Matyt dėl to, kad išaiškėtų, kas iš tiesų nori pasiekti savo svajones. Ir jeigu kiekvieną savo svajonę įgyvendinate be jokio vargo ir pastangų, tai metas pradėti svajoti apie didesnius dalykus. Tai padaro pasaulį turtingą ir Jus - nenugalimą. Svajo…

būti ar kurti buvimą

Labai keista, kai žmogus susidaro kažkokį modelį apie tai, koks yra kitas žmogus. Ko jis vertas, ko jam siekti ir ką jis turėtų daryti. Taip pat ir kai prisikuria begales iliuzijų apie tai, koks tas žmogus yra, ir kai galiausiai žmogaus elgesys pradeda pjautis su iliuzijomis, kaltas lieka ne tas, kuris prisikūrė iliuzijų, o tas, kuris pastarąjį ale įskaudino ar dar kaip kitaip pažeidė savo pasikeitimais. Oh come on, you've cat to be kitten me right meow!

Įdomu, kiek iš jūsų įstojo ne ten, kur jų tėvai norėjo, kad įstotumėt, arba kokį darbą dirbtumėt, arba koks būtų jūsų požiūris... Visi taip kažko nori iš mūsų ir iš aplinkos, iš renginių, kad yra pasiruošę leisti savo tikėjimuisi užimti galvoje didesnę vietą nei tam, kas mes iš tiesų esame. Ir jeigu jų dėtos viltys į mus ėmė ir nepasiteisino, toks žmogus net negali to blaiviai ir aiškiai įvertinti: jam tiesiog bus blogai, nes netaip, kaip tikėjosi. Tuo tarpu kai kitam, kuris tiek daug mintyse neprisikūrė, tai gali būti gerai, gal …

Dalelė būsimo Kito

Žinote, kartais aš užsimerkiu, lūpos vos vos prasiveria, lėtai glaudžiu veidą prie šalto stiklo ir pamažu skleidžiasi šypsena. Atrodo - nieko ypatingo nedarau. Ir nieko neypatingo. Būna, kad išvis nieko nedarau. Ir visgi

Šitaip gera yra gyventi.

   Sako, šitas pasaulis tuščias. Bet jei visa šiame pasauly tuščia, kodėl Tu čia? Kodėl Tu dar čia? Jei aš tuščia ir Tu tuščias, ir visa kita tuščia, kam dar čia būti? Aišku, džiaugiuosi, kai žmonės ieško daugiau nei fizinių malonumų. Bet jie ieško būdami šiame pasaulyje, po šiuo dangumi - tuščias jis ar ne. Kodėl mes visgi elgiamės ne bet kaip, jei šis pasaulis visai tuščias? Kodėl kartais būna gera, jei gyvenimas visgi yra kančia?
   Galbūt aš pergyvenau savo kančią paversdama ją malonumu, aš nežinau, bet aš džiaugiuosi čia būdama. Tai toli gražu nereiškia, kad aš nenoriu daugiau, bet ir iš čia dar ne viską išmokau. Kodėl gi mes pagaliau išvis čia būtume, jei nieko iš čia nebūta pasiimti?
Kodėl ne marse, kodėl ne Nibiru, kodėl ne Juodojoj S…

darosi šventa

Žodžiu, stoviu vakar stotelėje ir mergina šneka telefonu "a gal žinai kas Aistei pasakė, kad Vitalijus mergą turi?"

Stoviu ir taip kampuotai kampuotai skamba... Labai daug feminisčių su manimi nesutiks, bet man, kaip šeimos žmogui, kai kurie dalykai darosi visiškai šventi. Pavyzdžiui, kaip turėtų bendrauti moteris. Kad ji neturėtų daug keiktis (žinoma, ir vyrui praverstų sumažinti keiksmažodžių kiekį), o kalbėjimas, nors ir tvirtas, iš esmės turėtų būti švelnus. Pati save kartas nuo karto dar pagaunu ką nors atšiauriai sakančią ir stengiuosi mesti šitą įprotį.

O jau ką kalbėti apie santykius, kurie apibūdinami kaip "turėti mergą..."
Kažkaip mane Vedos ir alternatyvi psichologija kabina į švelnesnę ir darnesnę bendravimo pusę...

Ir dar kartą pasikartosiu

Vienas iš nuostabiausių dalykų gyvenime yra būti palinkėtam ramybės iš žmogaus, kuris tikrai jos turi. Tai net netinka frazei palinkėti, Tu tiesiog to gauni, tai Tau yra siunčiama. Ištaria paprastais žodžiais ir rodo paprastais gestais, nesvarbu, kad su juo veik nebendrauji: Tu pajunti, kad Tavimi rūpinamasi ir Tave saugo. Ne dėl to, visų pirma, kad graži, ar super draugiška (nebendrauja juk), bet dėl to, kad esi tas žmogus, kuriam tuo metu tos ramybės reikia.
Ir staiga nušvinta visa likusi diena: tiesiog tampa nuostabi. Nė nepajunti, kaip užuot keikęs klientą, kurį veikiau reiktų užjausti dėl turimo neapykantos kiekio, mintyse imi dainuoti mantrą ir šypsaisi, šypsaisi, šypsaisi...
Tada norisi sekti: daugiau laiko mantroms, daugiau laiko meditacijoms... visą gyvenimą nuo kitų ramybės juk nenusiurbinėsi.
O svarbiausia - norisi tapti tokiu labiausiai net ne dėl to, kad pats pagaliau įgytum ramybės... Bet kad jos šitaip palinkėtum.

Nuostabūs žmonės įkvepia būti nuostabiais.

Tiems, kurie pasideda gyvenimą į spintelę

Yra vienas dalykas, kurio aš nesuprantu.
Kiek iš jūsų absoliučiai atskiria savo darbą ir savo asmeninį gyvenimą? Pagal kai kurių žmonių požiūrį žmogui darbe reiktų suteikti antrą tapatybės kortelę, grynai darbui. Su švaria praeitim, be jokių mylimųjų, be mamų ir tėčių ir draugų. Sukurti antrą asmenybę, kuri ateina tik iš namų ir tik į namus iš darbo pareina, pusryčiauja pietauja ir vakarieniauja viena, ta asmenybė. Žodžiu- visas tipinis gyvenimas, tik tiek, kiek gali žinoti ir puikiai supranta kiti: Tu atsikeli bute (kurį pirkai arba nuomoji, jis - būtinai savotiškai tavo), palendi po dušu (niekas nešneka, ar ten vonia, ar dušas ir kiek laiko ten būni), papusryčiauji (niekam iš tiesų nesvarbu kuo, ir darbe draudžiama, net jei labai nori, užsiminti "kaip skaniai šįryt valgiau!", nes nevalgoma skaniai arba neskaniai, juk tiesiog valgoma). Apsirengi ir išeini į darbą, niekas iš tiesų nežino kokiu transportu, nes čia jau tektų atskleisti dalį žmogaus požiūrio, įsitikinimų, finan…

net angelo vardo nebeprisimenu

Jau net to angelo vardo nebepamenu
Vietose, kur batai veik nepalieka pėdsako
Kur ištisai šviesoforai
Viskas taip pasimeta, kad pamiršti ir turėjęs
Lietų iškeiti į puodelį arbatos už tris
Taip nori laiko sau, kad už penkiasdešimt užsisakai maisto
Skaitai važiuodamas į darbą
Sakai "šiandien nesusitinkam" ir visą dieną tupi namie
Vietoje, kuri priverčia pamiršti net kad pamiršti
Pamiršti, kad visas tavo laikas jau ir taip yra tavo,
kad kelionė troleibusu yra tavo,
kad dirbi tu, o ne tavo perjungtas klonas
neturįs jokios istorijos: nei šeimos, nei draugų
gimstantis tik įeinant į darbą ir iš jo išeinant užmingantis
Tai ir negali mėgautis.
Negali mėgautis tuo, kas ne tavo:
Ne savo darbu, ne savo kelione...
Jau net angelo vardo nebeprisimenu...

kodėl

Kodėl, jei paklausim kiekvieno žmogaus, kas yra Dievas, išgirsim skirtingą atsakymą? Ar tai reiškia, kad iš visų atsakymų tik vienas yra teisingas? ar tai reiškia, kad visi yra teisūs? ar tai reiškia, kad teisaus nėra nei vieno? ar galima jutimą tiksliai nusakyti žodžiu? ar kai sakai “meilė”, tas žodis yra lygus tam, ką tuo metu jauti? ar būna, kad pamėginus apibūdinti jausmą suvoki, kad tas žodis nėra tolygus jausmui? ar būna tokių jausmų kaip tai, kad nėra sukurta tokių žodžių apsakyti jausmui? ar būna, kad nusakant jausmą, pajunti, kad žodis, kuriuo jį nusakei, yra žymiai tuštesnis, nei pats jausmas? ar reikia nusakyti jausmą? ką duoda žodžiu nusakyta emocija? ar žodis, kuriuo ją nusakei, yra tikresnis už jausmą?ar reikia suprasti meną? ar reikia suprasti dievą? ar suprasti ir jausti-tai tas pats? ar supratimas ir jausmas gali eiti kartu?ar gali būti, kad jie-vienas kitą paneigiantys?ar įmanoma pajusti prasmę dainoje, kurios žodžių kalbos tu nemoki? jei įmanoma, kaip tai įvyksta? a…

It's not all about looks!

Jie gražiai apsirengia, pasidažo, nusiperka naują rūbą. Jeigu paklausi, kas jie, jie bus jų vardai, jų lytys arba jų kūnai. Kartais - jų profesijos.
Bet mes vis sakome MANO kūnas, MANO vardas. Tad ar tai viskas? Ar Tu esi tie drabužiai, kuriuos apsirengei? Ar tai yra geriausias atsakymas į tai, kas Tu esi? Ar verta žmogų nurašyti ar užskaityti dėl to, kaip jis/jo kūnas atrodo? Kaip skamba jo vardas?

Mes taip užsiėmę išore, kad kiekvienam kartais ateina toks metas, kai visa kita kone pamirštam. Ir netgi užsiėmę išorės išore (pasirodo, būna ir taip). Mes sakom, kad mes rūpinamės savo kūnu, bet dažniausiai tai užsibaigia tuo, kad papuošiame kūną. Mes galime rūpintis savo šunimi jį aprengdami, bet po kažkiek laiko jis nustips. Jam reikia maisto ir meilės, rūpesčio, tinkamų sąlygų. Taip ir mes, būdami savo sergančių kūnų šeimininkais, po išorės išore maskuojame savo sergantį kūną ir net nesijaučiame už tai atsakingi. Tegu daktarai būna atsakingi, tegu vaistininkai sutvarko mano bėdas ir ps…

apie

Žinote, kuo man patinka alternatyvios medicinos? Jos dažniausiai akcentuoja, kad gydymui turi įdėti savo paties indėlį. Čia vis vaikšto pas daktarus, pagydyti slogą? išoperuos nosį, pagydyti koją? Nupjaus koją. ir nebeskauda :D O po daug vaistų dar gal ir kepenis iš...

Taigi daugiau sąmoningumo linkiu, susimąstyti. Tai mūsų kūnas, ne chirurgo, ne daktaro, ir juo labiau ne vaistininko, kaip ir mūsų mintys ir visa kita, ir mes turim, privalom įdėti savo indėlį į save pačius.