Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Spalio, 2012

tai ką dabar pasakysiu

Ir štai aš sėdžiu čia. Prieš mane batų parduotuvės ir ledo arena. Vakar turėjau nuojautą, kad darbe turėsiu pavaduoti kitą žmogų, man, aišku, niekas nieko nesakė, tai dėl visa ko nutariau tiesiog nuvažiuoti iki darbo ir išsiaiškinti. Narbuto stotelėje akį patraukė būsimo troleibuso bendrakeleivis, ir jį užkalbinti aš eilinį sykį pasilikau paskutines penkias minutes.
Aš nežinau, kas įvyko, bet išsiaiškinusi, kad man tikrai laisvadienis aš grįžau namo ir kelyje parašiau dainą. Per du telefonus: vieną išsikraunantį, kitą ne.
Aš važiavau ir visa liejosi iš manęs. Man prireikė bent pusmečio. Aš ieškojau kur slėpėsi mano kūryba, ir visuomet žinojau, kad ji manyje. Ir aš negalėjau jos išreikšti.
Ir štai aš čia. Aš grįžau ir parašiau dainą.
Nuostabiai švietė saulė ir kupina amžino laimės pajautimo išėjau fotografuoti į miškus.
po kojomis braškėjo sniegas. Kad jūs žinotumėt, kokiu garsu snieguotą rudenį miške krenta lapai! Tai nuostabus garsas. Tiesiai iš Dievo.
Mane taip dažnai netyčia apima …

Atleidimas...

...yra labai sunki ir diskutuotina tema. Turbūt ypač jei šiuo metu sėdi akropoly prie ledo arenos stiklo.
Bet štai kas: aš įėjau į tą velnio vietą ir sukdama joje ratus parašiau žmogui 24 sms ilgio žinutę.
Nes ėjau ir pasijutau pasirengusi paleisti nuoskaudą. Įžvelgti joje ir savo kaltės. Suvokti, kad dėl to, jog tau skauda, palikti kitą žmogų skausme ir paniekoj yra nesąžininga.
Nebūna vieno žmogaus konfliktų, vienas žmogus negali pats sau prieštarauti, būti savęs įspeistas į kampą, kad imtųsi priemonių.Jei kažkas įvyko, tame neabejotinai yra dviejų kaltės. Nesvarbu, kiek kurio.
Šiuo metu atleisti ir atsiprašyti man atrodo mažne tapatūs dalykai. Juk kenčia abi pusės. Nuoširdžiai atsiprašyti - tai paleisti tai, kas įvyko. Tai nereiškia, kad dėl to nustos skaudėti. Tai reiškia, kad Tu nustosi kaltinti kitą ir atsigręši į save. Tai reiškia, kad nuoskaudas pagaliau perlipo meilė, jei pasiryžai paleisti.
Kad kito sielos jausena vėl tapo svarbiau už vieną žodį ar poelgį. Ir taip mes augame…

Tūkstančiais skirtingų akių

Dėmesio, šiame įraše gali būti dalykų, kuriems jūs nepritariate. Tai normalu.

Kai buvau septintoje ar aštuntoje klasėje (pamenu, lietuvių dėstė Šilėnienė) per pamoką gavome užduotį parašyti rašinį laiško arba dienoraščio forma. Aš rinkausi dienoraštį.
Kadangi temą galėjome daugiau mažiau pasirinkti iš anksto(iš keliolikos temų klasė balsavo, kuriomis galės rašyti), namie kurį laiką labai rimtai sukau galvą. Man niekuomet neoatiko daryti alykus atmestinai, nors tat man puikiai sekėsi. Aš norėdavau rašyti iš širdies.
Tas tąsyk rašinyje išradau mergaitę vardu Emilė. Emilė buvo paauglė, kuri su nuostabiais penkiais savo draugais išbalsavo į Paryžių. Pamenu, sugalvojusi šitai aš ėmiausi geografijos atlasų ir interneto, ieškojau, ką kelyje verta pamatyti. Atlase kelių tikslumu (net jų pavadinimus pasitikslinau) išsibraižiau maršrutą. IR buvau klasėje vienintelė, kuri rašė rašinį apsikasusi žemėlapiais.
Man nuoširdžiai patiko tai, ką rašiau. To rezultatai: ištikrinusi rašinius mokytoja klasę…

Pats neatsirandantis laikas

Parašė draugė. Sakau, šiandien mažai laiko turiu, bet, jei nori, tinkamės. Ir susitikom.
Ar pagaunat save kartas nuo karto sakant "šitam reiks parašyti kada, išgerti kavos" ir panašiai?
Tai vat yra toks vienas paprastas reikaliukas. Retai ima ir karmiškai susitinka tokie du žmonės, šimtą metų nesimatę, nes abu savo darbuos paskendę. Pagalvojai - tai imk ir daryk. Niekas už Tave nepadarys tų dalykų. Niekas, tik Tu pats.

ką aš

... manau apie Twilight?

Manau, labai išsemta tema. Visgi ne visai. Nepamenu šiuo metu Twilight autorės pavardės, bet man tai nėra esmė. Žodžiu - pirmiausiai gerbiu ją už tai, kad mėgino (kad ir nesėkmingai), sugriauti mitologinius per amžių amžius susigulėjusius stereotipus apie vampyrus. Visi mes jau viską apie juos žinojom: jie žūna, jei persmeigi širdį kuolu, žudai sidabru, nubaidai česnakais, saulėje jie sudega, ir, žinoma, negali maitintis jau mirusiojo krauju.
Taigi, Saulėlydyje truputį kitaip. Vampyrai, pasirodo, gali gerti ir kitų rūšių kraują, kas be ko, į saulę išlindę jie blizga. Na taip, pastarasis sukurtas naujas bruožas neprilipo beveik niekam. Bet tai juk ir dėl to, kad mes jau taip pripratę prie sukurtos mitologijos.
Antras dalykas, kuris man patiko knygose, yra tai, kad ten labai daug gerai aprašytų dalykų. Man asmeniškai - tikroviškų iš psichologinės pusės. T.y., nepasiant to, kad Bela susitikinėja su vampyru, bet kai jie išsiskiria (kaip ir dingsta Belai labai laab…

kodėl aš

... negeriu alkoholio, dažniausiai nerūkau ir mečiau kavą?

Taigi, pasak daugumos, šitie dalykai yra nemenki svaigalai mūsų kūnui ;>
Ne, šiaip sau, vien dėl to, kad sakoma, jog kažkas nuodėminga, nenustoju to daryti.
Norėčiau, kad dabar grįžtumėte į savo vaikystę, ir atsimintumėte pirmą kartą, kai ragavote ar gėrėte kavą. Ar pamenate, ar skanu jums buvo?
Dažniausiai, bent kiek klausausi atsakymų, paaiškėja, kad buvo kartu ir neskanu. Nemaža dalis ėmė ją gerti, nes taip daro suaugusieji, kai kurie ir iki šiol geria tik dėl to, kad ji suteikia energijos. Nors ir tas energijos suteikimo būdas toks keliantis klausimų dar iki šiol.
Taigi, dažniausiai kavą gerdavau, nes man būdavo skanu (visgi, kai geri antrą, trečią, ketvirtą kartą gyvenime, prastosios skonio savybės lieka kažkur užmaršty). Prie gabalėlio torto, sausainių, ledų ypač. Retsykiais gerdavau ją iš kur nors grįžusi vėlokai, ir žadėdama dar šiek tiek padirbėti, ar dar ką paskaityti. Turiu pasakyti: 99proc. tokių kartų nusmigdav…

įrašo antraštė

Lovos rėmą nusipirkom, nors ir ne tą, kurio tikėjomės,
dėl snap.lt konferencijos paskambinau dar vienam protingam žmogui, mėgindama įkalbėti nueiti. Gerai yra kartas nuo karto su protingais žmonėmis pakalbėti. Jie ima ir Tau pasako, kad konferencija, į kurią būtum ėjęs ryt ryte, vyksta poryt. Prie to paties, paaiškėjo, kad bilietai gerokai brangsta. Ai, galvoju, tiek to, jei Augustė būtų ėjus, dar būčiau gerai pagalvojus prieš besąlygiškai pasakydama "taip", kuris vis tiek būtų ištartas.

Pagaliau paaiškėjo, kad draugas japonas iš Prancūzijos (skamba tikrai įdomiai) jau galutinai žada atskristi susitikti. Sunku labai įsivaizduoti bendravimą su žmogumi, su kuriuo, kad ir susipažinai realiai, bet tada skyrei tik penkioliką minučių pažinčiai (dabar jau tas penkioliką minučių turbūt būčiau kitką šnekėjus), o po to visą laiką laiškais laiškeliais, susirašinėjimais... Susėsti prie puodelio arbatos.

O dabar metas į realybę - ant lovos, kurios rėmą atveš ryt ryte, kristi žiūrėti žied…

Nesivaržau

Geriau už Razauską aš ir nepasakysiu: "Taip paprasta visa, net norisi verkt."
Taip, šilta, malonu, gera. Taip mylima. Visi tie nuostabūs žmonės, visos tos į galvą šaunančios mintys. Ir dangus, kuriam nusispjaut, ką manau. Grojama fleita. Gyvenami gyvenimai.

tie

Tie lietūs už durų
Yra visai ne už durų
Gal netgi visai ne lietūs
Neišlieti
Geriausiu atveju išsipylę
iš Dievo ąsočio praeitą naktį
Po kurios rytas šitaip rūko
nepagailėjo, kad darėsi keista.
Atsikelti,
Suprasti - nėra bokšto,
Suprasti - tai gal ne prie bokšto
ir gyvenu?
Gal iš tiesų
nėra jokio bokšto?
Gal iš tiesų
ir manęs - tiktai trupinėlis?
Gal tik šypsena -
tikras mano vaidmuo?
Gal nėra to, ką
fotografuoju,
to,
ką rašau,
to,
ką užuodžiu,
bet žinote,
gal tat ir nieko čia tokio,
kol tie lietūs už durų
taip pila.

@ Facebook

Toks, vat, komerciškas įrašo pavadinimas. Kodėl? Nes būtent apie tai ir noriu pakalbėti.

Pamenu, kai klasėje prasidėjo facebook'o bumas (buvau, regis, devintokė). Tada klasiokai pradėdavo apie kažką šnekėtis, o kadangi iš jų su manim mažai kas išties šnekėdavo, tai man kaip ir buvo nusispjaut.
Po to, klasės seniūnė gal, nepamenu, užsiminė apie tokią vietą, ir kažkaip įsiūlė man užsiregistruoti. Jau nepamenu, ką tiksliai ten veikdavau, bet akivaizdžiai nieko man įdomaus - jei jau pati nepamenu. Tada Facebook socialinis tinklas ėmė vis laabiau populiarėti ir populiarėti, ten buvo daug reklamų, žaidimų, ir visokių kitokių nesąmonių, ir aš draugiškai ir iš principo išsitryniau savo facebook'ą. Tuo metu jau turėjau asmeninį savo puslapį - blogą, mokėjau rašyti elektroninius laiškus geriausiai draugei (o vėliau ir tikrus, bet, regis, nei vieno taip ir neišsiunčiau), buvo skype, net one.lt kuria nelabai domėjausi.  Man atrodo rimčiau depresuojantiem neformalam tuo metu jau veikė mano…

@ laisvadieniai

Išlipti iš lovos. Padaryta!Įjungti skalbimo mašiną (žinoma, ne tuščią). Padaryta!Papusryčiauti (su Povilo pagalba, bet vis tiek). Padaryta!Prisėsti prie šio įrašo. Padaryta!Išplauti puodelius, sutvarkyti kambarį, bla bla bla.. Apsieisim ir su tuo, kas jau padaryta, kolei kas. Taigi, šį nuostabų laisvadienio rytdienį galėjau atsikelti, palįsti po šaltu dušu (ten, kas be ko, nusikeikti), apsimuturiuoti rankšluosčiu galvą (tiesa, šitą padariau išties, plaukam sveika džiūt natūraliai, visgi), įsijungti nešiojamą kompiuterį virtuvėje, pasidaryti kavutės ir meniškai, taip rašytojiškai sėsti prie to, ką dabar rašau. Ar, bent jau taip būna filmuose.
Atsikėliau, kambarys apjauktas kaip nežinau kas, bus pats metas rimtai susitvarkyti prieš važiuojant apžiūrėti lovos rėmų Domus galerijon. Kavos jau kurį laiką nebegeria, netraukia ir alkoholis, etc. Taigi šiaip ne taip išsiploviau galvą, pasitaisiau žalios arbatos, iš parduotuvės parnešė mišrainės (taip, po kelių dienų rimto darbo ir įmantraus ma…

pasaulį bevaldant

Jei manęs paklaustų, kas noriu kad valdytų pasaulį, atsakyčiau meilė. Bet kai pagalvoji, šito žodžio juk negana. Juk ir niūdienos pasaulyje dauguma mūsų kažką myli. Ir net nenorėdami tam kažkam dažnai pakenkia ir įskaudina. Kartais galvodami per daug apie save, kartais tikėdami, kad žino, kas geriausia kitam žmogui ir t.t. Sąmoninga, šimtaprocentinė, besąlygiška meilė, ne simpatija, ne "tu man patinki, nes atneši kavos", bet tas gilesnis meilės pajutimas, kuriame nebėra žodžių ir priežasčių, yra meilė ir viskas. Meilė ir nieko daugiau. Aukojimasis dėl jos (juk tą patį gauni ir atgal). Meilė - didžiulis menas. Gal ne pati meilė, bet mokymasis atskleisti ją nuo pradžios iki...
Paminant visokius ego, patogumus, kaprizus.
Mokytis ir mokytis ir mokytis atskleisti ją nuo pradžios iki... ak, ji juk neturi galo.

Apie dalybas

Šį kartą norėčiau pakalbėti apie teisimą. Ne apie tą, apie kurį Lietuvoje esame taip įpratę girdėti: Lietuvos teismus, o apie tą, kuris vyksta kiekvienos dienos kiekvieną minutę.

Kodėl noriu apie tai pakalbėti? Nes kai kuriose gyvenimo situacijose nuoširdžiai jaučiuosi nejaukiai.
Sakoma, kad prasmę turi tai, kam Tu tą prasmę suteiki. Vakar vienas žmogus, kai jam papasakojau, kokią knygą skaitau (Gendručio Morkūno "Puodelis kefyro ant palangės"), jis pasiūlė negaišti laiko ir griebtis dvasinių knygų, kurių mes turime lentynoje. Ir mano ego tikrai įsižeidė :)
Kaip tik vakar troleibusu važiuodama namo tą knygą pabaigiau. Nuostabi knyga. Apie įvairius žmones, leidžianti labai asmeniškai ir nuoširdžiai susipažinti su autoriumi, turinti daug gyvenimiškos tiesos, pozityvumo. Ir aš nesigailiu (ir, numanau, niekuomet nesigailėsiu), kad skyriau (o ne gaišau) jai laiką.
Ko gero net išmokau daug iš tos knygos.
Tokių atvejų yra daugiau, savo tiesas imsiu šiandieną ir atskleisiu: pavyzdžiui,…

šiluma

Taip keista yra mylėti žmones. Kai jau myli, tai myli. Myli ilgais plaukais, myli trumpais plaukais, myli Lietuvoj, myli Airijoj. Taip keista yra mylėti žmones. Būna, jie Tave nuvilia, būna, Tu juos nuvili. Būna, kad lieki įskaudintas, kad jie atima Tavo darbus, Tavo tikėjimą jais (bent trumpam) ir grįžęs namo apkabini Tau brangų ir nieko daugiau nesakai, nes kažkas, gerklėj susikaupęs, neleidžia. Taip keista yra mylėti žmones, žmones, kurie į Tavo gyvenimą ateina ir iš jo išeina. Net tuos, kurie į Tavo gyvenimą ateina jau po mirties, ateina su muzika, su fotografija, savo pačių istorijomis, kurios Tave staiga pakeičia, ir jie - jau nebe nepažįstami žmonės.
Taip keista yra mylėti tuos padarėlius su keturiomis esminėmis galūnėmis, daug apsipirkinėjančius ir nedaug apsipirkinėjančius, turinčius daug apatinių, arba dvejus. Visokius raudonplaukius ir juodaplaukius, kai kuriuos ir išvis beveik be plaukų, su šypsena, nuoširdžiu veidu. Žmones su dviračiais, tuos, kurie dviračių neturi, ir tu…

Trumpa biografija

Labai apsėdo darbai, labai nustojau rašyti blogą.
Pirmiausiai apie Šiaulių dienas: tai buvo pirmos Šiaulių dienos, kai ne tik stebėjau, bet ir dalyvavau.
Ir ačiū Dievui - apturėjome magišką vakarą (kitaip ir nepavadinčiau). Pagaliau perskaičiau eiles, kurios buvo arba neskaitytos niekur, arba skaitytos ne ten, kur reikia. Susipažinau su daugiau ir įdomiai kuriančių. Brolis puikiai atliko anoniminio poeto rolę, pusė žmonių net nesuprato, kad įrašas buvo "gyvas".
Susirinko žmonių, kurių nemačiau ilgai arba labai ilgai. Nežinau, kaip jie rado ten kelią. Džiaugiuosi.
Jaučiuosi labai gerai, kad valgau gerokai mažiau žuvies ir kiaušinių pastaruoju metu (butiokas jaučiasi geriau, kad susitvarkė savo odinę striukę).
Su drauge apturėjom pažintį su dar vienu japonu, supažindinom jį su kavine "sielai".

Pati Vilniuje dabar dirbu puikioje vietoje, kuriai pritariu šimtu procentu. Kurioje maistas visiškai vegetariškas, labai skanus, tikrai ne itin brangus, palaimintas. Vietoje kur vis…