eiliaciklis, kurį pagaliau radau.

PIRMOS PENKIOS

I

Tu kaip rašinys

nuo pradžios iki galo

niekuomet 

nesudėčiau reikiama tvarka

kad gerai įvertintų per egzaminą

bet

kaip rašinys

prasidedi didžiosiom

o po to po truputį

mažėji

mano atmintis

ne auksinė

jau pamirštu ir plaukų atspalvį

ir tavo batelių dydį

ir puodelius tavo spintoj

ir tą arbatą su pienu

ir tavo rašytas raides

tu kaip rašinys

imi ir stojiesi

keliesi ir nuseki

paskui kątik pamestą mintį

ir aš čia lieku

ir aš čia lieku

tiesdama ranką

į tavo pačios išeinant

primintą jausmą

tavo batelių dydžio

II

nes tik per garsą

suvokiame tylą

bet ne per išėjimą

suvokiau tave

per lietų pamestą

ir įvyniotą

į

brangiausią

popierių

sušlapusį

per sekančios vasaros lietų

per sekusios vasaros

sekusios

mano jausmų

šipuliais

ir

visomis kitomis dievybėmis

pastatytomis žiemą

prie židinio

kiek dabar kainuoja

skiautelė tavo gyvenimo?

(kažkas iš aukštai atsiliepia

2,99)

III

pradedu kursyvu

nutrinti

tuojau pat nutrinti

šitą eilę

tokią nelygią

išsikišusią

kaip ir mūsų draugystė.

IV

kol katė groja

perkusiniais

kol balandžiai

apspitę kaimynės namus

balti balandžiai

juodi balandžiai

balti ir juodi

bylnai

šachmatai

kol katė žaidžia

perkusiniais

kol aš dar čia

kol dar čia

kol dar aš

V

gaila

kad ne apie mudvi rašau

o gal apie mudvi

o gal negaila

o gal kai jau rašai

tai apie viską

ištisine linija

besidriekiantį

nuo dykumos iki kopų

nuo mano krūtinės ląstelių

iki tavo rankutės pirštelių

KITOS PENKIOS

VI

tavo šauksmas

nebepasiekia
mano mažų nykštukinių durelių
mano mažo

plokščio pasaulėlio

su švariai išraižytom langinėm

ir trupiniu kelio

kurį vakar pro šalį lėkdamos

numetė fermerio varnos

skrisdamos

pra-skrisdamos

pa-skrisdamospa-

dar truputį pagalvok

dar mano raktas

tavo užmirštoj

kišenėj

tavo

kad ir

užmirštoj

kad ir kišenėj

kad ir tavo.

VII

klausė kokios arbatos

tikėjosi atsakysi

kad žaibas neperskels medžio

kad medis neperskels žaibo

kad priglaus

maža dyvina trobelė

kad užtars

kad pritars

kad visuomet

kiekvienos dienos laidotuvėse

ankstyvą rytą

turėsi mažą raktelį

kaip iš pasakos

kaip iš mito

ir varteliai

visuomet patys

prieš tave sužėrės

VIII

koks yra

tavo žinučių skonis

koks yra

tavo plaukų skalsumas

IX

štai ir aš

mergyte

štai ir mano

viskas prieš akis

sudėta

užtaisytas ginklas

atlapotas langas

nukirsta galva

tu rinkis

tau belieka rinktis

kurį

paskirsi

man

atbaladojant

rytą.

X

“čia tikra?”

manęs klausdavo

čia tikra?

Kad ir aš ir tu

visai išnykusios

kad mėlynos sofos

ir sapne mėlynos

kad bala

toks nenusakomas smagumas

su tavim

čia tikra

klausdavo

čia tikra

ar aš nemeluoju

ar tikrai

šitokiuos ilgumuos

laiškuose

rašydavom

ar čia tikra

ar tikrai čia tai

PENKIOS PO DEŠIMTOS

XI

kodėl drįsai mane sutikt
neatsakau
neatsakai
sakai
iš beržo
pasipylė

XII

po devynių
jau po laiko
viską nušlavė
nušlavė dulkes
nušlavė ir kelius
nušlavė voratinklius
vorus
įsirangiusius medžiuose
tavo mylėtus
šitaip mylėtus vorus
jau po laiko
jau viskas užsidegė
ledas ištirpo
sodžiais pažiro
dangus

XIII

štai aš
štai aš štai aš štai aš štai aš
daugiau nebematyti nieko
renkuosi veidrodį
tu išėjai dar nenušvitus
saulei
nenušvitus
pievai
nenušvitus
tau
vandens butelyje
palikus patį lietų
palikus
patį
mano branduolį
ir lūpų dažą
ant kaklelio
ir išėjai
kaip jokios pušys neišeina
ir jokios moterys
ir jokis dievas

XIV

artėjame prie pabaigos
diržus
užsisegti diržus
nusisegti diržus
ar tikrai
šitaip ankšta čia buvo?
Ar tikrai
dar tyresnis lietus
šitaip graužia
ir ašarom sužiba veidas
pagalvė
pribarstyta rasos
iš pavienių
ragenos kertelių
sugniaužta delnuose
dar sausoka paklodė
dar galėčiau
dar daug
neskaičiuotai priverkt.

XV

mergyt
tu čia
jau laikas baigti
aš pasiduodu
priešas užėmė vartus
mergyt
girdi
jei tik mane kas girdi
turėtų
šitaip būti
mergyt
jie sudaužė visus stiklus
vis jie
vis jie
mes čia viena gyvybė
mergyt
seniai jau laikas baigti
bėk
aš pasiduodu
aš tau
pasiduodu