Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Apsakymas

Pakylu kažkur aukštai... Viskas kaip per sapną... Tranki, mane „vežanti“ muzika... Į viršų pakeltos vienkartinės alaus stiklinės, iš jų besitaškantis gėrimas... Nepatenkintas žemos merginos šūksnis necenzūriniais žodžiais... Scena... Kažkur gatvėje kerzais spardomas vaikis, užaugęs Rusijoj... Balti raišteliai... Skustagalviai, besiruošiantys futbolo varžyboms kaip pradinukai mokykloj: pieštukai, peiliai, sąsiuviniai, lazdos... Minia juodai apsirengusių paauglių... Kelnės, apkarstytos grandinėmis ir lenciūgais... Gerklinis balsas, žviegiantis į dainos taktą... Naktis.
Galima gyventi ritmu, kuriame nėra miego. Kuriame nėra tolerancijos, nėra kitos šalies piliečių, nėra nei taip nei ne, apskritai nėra nieko, tik pats pirmasis asmuo.

Pamenu, kaip garaže tėtis klausydavo roko. Tais nekomerciniais metais, kai grupės buvo žinomos labiau nei dabar, tačiau dėl jų nebuvo svaigstama taip aklai, tais metais, kai visi galėdavome subėgti draugėn, į vieną vietą, ir buvo visai nesvarbu, kur tu gimei ir kur užaugai, svarbu buvo suprasti, nes visos tautos buvo patyrusios visokio velnio, ir tada, galų gale, esmė buvo ne tautos, o žmonės.
Ir štai aš sėdžiu kieme šalia kitų juodvarnių, geriančių alų, ir klausausi, kaip žydai smukdo Lietuvos ekonomiką, kaip rusai ketina trečiąsyk užgrobti mūsų šalį, kaip kinai išsipirks pusę Vilniaus, o kita mano pusė klausosi žinių, kuriose praneša, kad egzotiškąją laidų vedėją, -  prisiekiu, nepamenu, iš kokios šalies - gyvenančią Lietuvoj, vakar sumušę užpuolikai kaltinami rasizmu.
Kajus nusispjauna ant fakulteto laiptų ir toliau tyli. Matau, kaip jo akyse žiebiasi ugnis. Kažkokia kitokia ugnis, neturinti savyje neapykantos, kitokia ugnis, negu visų skustagalvių akyse. Vieną akimirką jis jau beveik žiojasi kažką sakyti, bet tuomet mūsų žvilgsniai susiduria, ir mes abu pagalvojam besantys neteisūs. Turbūt nėra kitos tiesos.

Mes dažnai žiūrime filmus, tokius, kaip „Romper Stomper“ ar „American History XXX“, retsykiais prisimenam ir ne tokį žiaurų, gal labiau komercinį „Green street hooligans“. Pamenu, viename iš tų filmų rodė, kaip „skinai“ užsieniečiui liepė apžioti bortelį ir kojomis spardė jo galvą, kad iškristų visi dantys... Futbolo, „skinų“ kultūra man visada atrodė ir kraupi, ir turinti kažką gero. Turbūt tie geri dalykai buvo tokie kaip Kajus, kurie visada tyliai sėdėdavo ant laiptų, tačiau reikiamam momentui esant sudrausmindavo savo bendražygius, kad šie nepersistengtų. Tokie kaip Kajus apskritai nebuvo nacionalizmo kultūros dalis, greičiau trukdis, stabdis, tačiau visai kitai žmonijos daliai tas stabdis padėjo gyventi ir išgyventi. Padėjo atsidurti ligoninėje, o ne karste, galų gale, ne gatvėje, o ligoninėje, nes kas nors vienas iš gaujos visada patyliukais, atseit, nuėjęs nusimyžt, į parduotuvę, ar tiesiog turintis paskambinti svarbiu reikalu, surinkdavo greitosios pagalbos numerį ir išlemendavo adresą.
Gera toje kultūroje buvo tai, kad kiekvienas žinojome savo šalies vėliavos spalvas. Mintinai žinojome visas esmines, šalies istorijai svarbias datas ir įvykius. Žinojome savo šalies prezidentus nuo paties pirmojo, apskritai žinojome tai, kas garsina mūsų šalį: dailininkus, muzikantus, režisierius, ir mes tikėjome į juos.
Sunku pasakyti, kur tasai tikėjimas išsikreipė, ir kaip smarkiai, o ir, galų gale, iš kur iš viso jis atėjo. Gal tai užguitos tautos troškimas būti, o gal tiesiog iškreiptas noras vaidinti, kad dar nepasiekėm savo. Nei aš, nei Kajus turbūt negalėtume pasakyti, kaip ta didžiulė meilė būti gimusiam būtent šioje geografinėje platumoje išsikreipė į visų kitataučių spardymą.
Su Kajumi, kaip ir su visais kitais, susipažinau ne tiek netikėtai, kiek nesuprasdama, kas jie, ir iš kur atėjo. Pirmasis buvo Kajus. Jis buvo mano ryšys su išoriniu ir „skinų“ sukurtu pasauliu. O taip pat ir žmogus, padėjęs man atsikelti, paslydus ant bene didžiausio mieste buvusio kalno. Štai taip mes ir susipažinome. Tą dieną jis padėjo man paršlubčioti namo, ir mes kažkaip visai niekuo neapsikeitėme. Bet nedidelis miestas nebūtų nedidelis miestas, jei daugiau nebebūtume susitikę. Antrąkart Kajų pamačiau jau, kaip tuo metu maniau, draugų kompanijoje. Dauguma jų atrodė pakankamai rūsčiai, ir tik tada aš atkreipiau dėmesį į Kajaus batus, grandines ant kelnių, satanistiniais simboliais išmargintus marškinėlius. Tačiau, minioje žmonių, Mamontovo koncerte, sugavęs mano žvilgsnį ir supratęs, kodėl stoviniuoju tolėliau, jis priėjo pats, ir jo draugai, jo marškinėlių spalvos išnyko kažkur koncerto glūdumoj.
Taip ėjo laikas, o aš pamažu vis labiau grimzdau į tą grandinėmis ir alaus buteliais apkarstytą kultūrą, į mintiną visų Lietuvos datų mokėjimą. Tos kultūros tvirtybė buvo žinojime, kad visi esame broliai ir sesės, ir kad už kiekvieno atskirą skriaudą kitų brolių bus atlyginta, tvirtybė buvo saugume, mes niekada nebijojome vaikščioti tamsoje ar neapšviestais keliais. Ir netgi tada, kai konfliktai žiebdavosi tarp mūsų ir kitų subkultūrų atstovų, mūsų, ko gero, švelniausiasis - Almantas būdavo globėjas. Ir jam visada užtekdavo pasakyti „liaukitės“ ir viskas nurimdavo. Nes jėga buvo mūsų pusėje.
Vieną dieną Kajus į skinkiemį atsivedė Martyną. Tai buvo vaikinas rūsčiu veidu, gana aukštas ir bent keleriais metais už mane vyresnis. Iš pažiūros tylus vaikinas retsykiais tapdavo žvėrimi, kalbėdamas apie svarbą išsaugoti mūsų kultūrą, apie globalizacijos žalą, klausydamasis kalbų apie kitataučius ar tiesiog spoksodamas futbolo rungtynes. Tuo metu buvau tik ką įstojusi į Šiaulių universitetą ir tikėjausi kuo daugiau savo laiko skirti studijoms, tačiau nuo tos dienos už fakulteto ateidavau vis dažniau ir dažniau. Tai buvo turbūt vienintelis niekuomet nebūdavęs tuščias miesto kiemas. Ten kas nors gerdavo, nueidavo parūkyt, susitikdavo, apsikeisdavo kontrabandinėm cigaretėm ir keliais litais, pasikalbėdavo, susimušdavo, miegodavo išmestas iš namų... Netgi amžiaus cenzo tam kiemui nebuvo, tik visi visada jausdavo viršenybę. Ten atsibelsdavo vargiai nedegradavusiais pavadinami trylikamečiai, pabėgę iš pamokų, į tą patį kiemą kartas nuo karto atsibelsdavo ir Almantas.
 Pamėgau  net muziką. Tą muziką, kuri, sakydavo, sukelia agresiją, muziką, kurią atneša velnias, tačiau kažkokiu būdu tai buvo muzika, kuri pabrėžė kiekvieno žmogaus asmeninę galią. Aš jaučiausi galinga stovėdama koncertuose ir klausydama žemų tonų sunkiosios muzikos, užgeriamos gerkliniu nemokančių dainuoti vokalistų balsu.
Pati nepastebėjau, kada sustojo ir pralėkė galybė laiko: kada mudu su Kajumi tapome gerais draugais, kada nusipirkau kerzus, ėmiau seilėtis spoksodama į militaristinę aprangą, kaip atsirado ryšys tarp manęs ir Martyno. Tačiau kartais mes visi trys žiūrėdavom filmus ar vakarieniaudavom, ar gerdavom, ir mane apimdavo toks svaigulys, tokia euforija, kad svaigintis nė nereikėjo. Aš pirmą kartą radau šeimą.
Ne vieną kartą mes su Martynu blaivėme Kajų, ne vieną kartą su Kajumi – Martyną, ne vieną kartą man teko garbė ir stebėti jų dviejų išgėrusių linksmus siautėjimus, kurie kažkur viduje sukeldavo tokį virpulį, jog atrodydavo, kad tai mano kraujas, mano laimė jame lekioja po visą kūną iki pat mano pirštų galiukų.
 Prabudau nuo garsaus baladojimo į duris. Martynas taip pat pabudo. Išlipęs iš lovos prigriebė į spintelę atremtą beisbolo lazdą ir nuėjo durų link. Nusekiau iš paskos.
Niekada negali žinoti. Tai galėjo būti policininkai, nustatę Martyno tapatybę  iš siautėjimų per futbolo rungtynes, tai galėjo būti eilinis „skinais“ nepatenkintas vyras, galėjo būti lauke pasiklydęs mažas vaikas... Ir iš visų šitų tai turėjo būti sumuštas Kajus. Labiausiai jis turbūt buvo panašus į pasiklydusį vaiką. Kuomet Martynas atidarė duris, ranka susiėmiau už burnos ir sustingau greta sienos. Tame kūne nebuvo nė ženklo ramaus ir tvirto Kajaus - to Kajaus, kurį aš pažinojau. Buvo tik pamestas ir užpultas miesto vaikis. Mažas, sugniuždytas žmogus, už mane dviem metais jaunesnio vaikino veidu. Galiu prisiekti, kad mačiau, kaip blizga jo akys. O dar klaikiau buvo tai, kad nuo tokios mano reakcijos (vos neužmiršau kvėpuoti) jis tik dar labiau nusiminė. O tada prasižiojo ir komišku balsu išlemeno:
- Klausykit, jūs, „chroniai“, meskit savo girtuoklystes ir įneškit mane vidun, užuot spoksoję kaip į mirštantį Hitlerį.
Tą vakarą mes su Martynu išbandėme įvairiausius burtažodžius, tvarstydami jo ranką, valydami kraują nuo jo žaizdų ir net padėdami persirengti (Kajus čia turėjo keletą savo drabužių, jis buvo visada laukiamas). Nė nežinau, kam labiau buvo skirti tie burtažodžiai: kad mudviejų draugui neskaudėtų, ar kad jis pasakytų, kas tą šeštadienio naktį šitaip išgražino jį visą, tačiau nei vienas, nei kitas dorai nesuveikė. Bet Kajus laikėsi kaip vyras ir beveik neaimanavo visą tvarstymo laiką, o gavęs sofą ir puodelį arbatos jis užmigo kaip kūdikis. Sekanti, kuria Martynas kažkodėl sugalvojo pasirūpinti, buvau aš. Lygiai kaip Kajus, gavau puodelį arbatos ir tylų, švelnų raminimą, tačiau mano akys dar ilgai neužmiršo blizgančio draugo žvilgsnio. Aš žinojau, kad tai nebuvo eilinis „persistengiau bare“ atvejis, nes apie tokius mes visi pasakodavome kikendami - išimtys buvo taikomos tik merginoms -, atrodė nepanašu ir į „mane truputėlį užpuolė“. Todėl tai turėjo būti kažkoks trečias variantas, kuris buvo apčiuopiamas taip sunkiai be draugo pasakojimo, kažkoks variantas, kuris nereiškė nieko gero. Ir mes įžengėme į naują savo gyvenimo laikotarpį.
Į langus švietė dar tik vos vos virš horizonto pakilusi saulė, kai prie mūsų namo sustojo mašina. Aš kaip tik šaukšteliu kabinau kavą iš metalinės dėžutės, kuomet automobilis sustojo bene tiesiai priešais langą. Apie tai, ką čia veikia Almantas, susimąsčiau taip giliai, jog šaukštelis išsprūdo man iš rankos ir kava pabiro ant šviesių virtuvės plytelių. Tyliai nutipenau prie durų, kad du man brangiausi žmonės nepabustų per anksti. Mūsų miegamasis buvo viršuje, bet, dėl visa ko atidaryti duris anksčiau, negu į jas bus paskambinta, man atrodė kažkokia miglotai paaiškinama pareiga.
Mes išgėrėme kavos, pakalbėjome apie Kajaus atsiradimą čia, pasidalinome įvairiais įspūdžiais – prisipažinsiu, Almanto nemačiau kokį mėnesį -, ir taikiai laukėme, kol du karo vyrai pabus. Pirmasis žemyn nusileido Kajus. Jis atrodė gan juokingai su marškiniais ir trumpikėmis, tad nejučia ėmiau šypsotis, Almantas padarė tą patį. Aš ir senai regėtas svečias pataisėme jam pusryčius ir kavos, idant Kajus galėtų pailsėti ir atgauti vakar gatvėse pamestas jėgas. Taip praėjo kokia valanda, tada Almantas pasiėmė Kajų su savimi „pasivažinėti“, jiedu įsėdo į mašiną ir Kajus, pažvelgęs į mane savo ramiu ir pasitikinčiu žvilgsniu, pradingo iš akiračio kartu su vairuotoju. Niekaip negalėjau paaiškinti, bet vieną akimirką man pasirodė, kad Kajų išsiveža į nebūtį. Nepajutau, kaip iš nugaros mano pečius apglėbė Martynas, ir kartu su manimi akimis nulydėjo pradingstančią mašiną. Bet jie grįžo. Jis parvežė Kajų, pamojavo mudviem priešais langą ir nudūmė savais keliais. Mūsų draugas, o gal vertėtų sakyti tiesiog brolis, pabeldė į duris.
Dangus... Debesys... Paukščiai... Koks ribotas, koks mažvaikiškas visatos priėmimas į save... Per aušrą, per tamsą, gatvės žibintus, niekuo nesusijusius praeivius... Per, galų gale, puodelį kavos balkone. Mes visi narkomanai. Visi kažkuo žavimės, ir kartkartėm susižavim taip, kad aplink mus nebelieka nieko daugiau, nebelieka nė mūsų pačių, nes mes taip nesielgiame. Kartais susimąstau, ką aš veikiu čia ir dabar. Ką veikiu ten, kur viskas prasidėjo, kur pirmąsyk išgirdau savyje balsą, sakantį kažką taip tyliai, kad nesugebėjau išgirsti, bet sugebėjau pajusti. Sugebėjau pajusti savo tvirtai ir žmoniškai sugniaužtus kumščius, savo kūną, kurio kontūrais bėgiojo, regis, pats Dievas, palikdamas šiurpuliukus vietoj pėdsakų. Nuo tos akimirkos kažkas manyje arba visame pasaulyje apsivertė, iškrypo, išsilenkė į kampą, kuris nebesugebėjo atspindėti saulės šviesos.
Buvo jau kokia savaitė, kaip Kajus svečiavosi pas mus, bet net labiausiai besistengdama aš nesugebėjau ištraukti iš jo nieko apie tai, kas tą šeštadienio naktį paliko draugo kūne žaizdas ir mėlynes, o baisiausia buvo pagalvoti, kad esmė gal visai ne kūnas...
Kajus vaikščiodavo sunerimęs. Tokioje būsenoj jis visgi sugebėdavo raminti mane, ir, žiūrėdamas į akis, sakydavo, kad susitvarkys. Almantas mus aplankydavo jau praktiškai kartą į savaitę, o ir Kajus kartais išeidavo, kaip mačiau, susitikti su juo. Niekas nebuvo įleidžiamas į jų pokalbius, tai turėjo būti kažkas, kas lietė tik Kajų ir Almantą, arba, galų gale, lietė tik Kajų.
Vakare atsigulusi lovon aš ėmiau matyti kiekvieną nelygumą lubose, kartais atrodydavo, kad matau jau ir kiaurai lubas. Aš vartydavausi, man būdavo tai karšta, tai šalta, ir mano mintys vis nuskriedavo iki kambario, kuriame miegodavo Kajus. Jaučiau, kaip mano nerimas pamažu ima augti kartu su jo nerimu, o galbūt jaučiau, kad kažkas laukia. Per tas savaites į „skinkiemį“ buvau užsukusi gal vos vieną kartą. Darbo savaičių pabaigoje auditorijose jau beveik miegojau ant knygų ir sąsiuvinių.
Aš numigdavau dieną, kas dar labiau trukdė užmigti naktį. Taip praslinko dar savaitė. Visi, net ir aš pati, buvom taip susitelkę į norą sužinoti, kas persekioja Kajų, kad miegas ant knygų, ant sofos vidury savaitgalio liko nepastebėtas. O mano pačios pastebėtas jau nebe laiku.
Adomas buvo vienas iš dažnesnių „skinkiemio“ lankytojų, todėl jo dingimas iš už fakulteto man atrodė  mistiška paslaptis, kurią reikia išsiaiškinti, idant nenumirtum. Būtų truputėlį ironiška sakyti, kad Adomas buvo karštakošis, nes karštakošiai buvo dauguma iš mūsų. Tad jis tiesiog buvo dalimi viso to, kas vyksta aplinkui. Kaip ir mes buvome.
Kartą po paskaitų pro skinkiemį ėjau visiškai atsitiktinai, tesiekdama sutrumpinti savo kelią. Jaučiausi vos begalinti pavilkti kojas ir svajojau apie lovą, jei ne apie miegą, tai bent apie gulėjimą -  miegas man jau buvo tapęs vargiai pasiekiamu dalyku, apie kurį svajoti kiekvieną naktį buvo vis sunkiau, ir jis kažkur tolo, o mano pavargusios akys nebeturėdavo jėgų žiūrėti nei į lubas, nei į dieviškai miegančius Martyną, Kajų taip pat – ir nesitikėjau kieme sutikti visiškai nieko, tačiau kol žmogus planuoja, dievai juokiasi.
 Vos pažvelgusi kiemo pusėn pajutau Almanto įniršį, pirmą kartą taip šaižiai ryžtu ir pykčiu degančias jo akis. Atrodė jis toks panašus į nekontroliuojamą, laukinį žvėrį, kad sustingau ties įėjimu į kiemą. Almanto rankose buvo Adomo striukė, kartu su visu Adomu, pakankamai skaudžiai priremta prie sienos. Aš krūptelėjau: visa suskilo. Pajutau, jog kažkas suskilo į daugiau negu vieną dalį, ir šukės ėmė viena kitą braižyti. Skinkiemis ėmė braižyti pats save.
Atrodė, šita scena turėjo tris dalyvius: tuo pat metu pamačiau tolėliau ant sienos ramiai sėdintį Kajų, su cigarete dantyse. Jis atrodė kaip vyriškos elegancijos dievybė, vadovas, kūrėjas. Tuomet jie, visi trys, tokios skirtingos asmenybės, susidėjo į vieną ratą, vieną grasinimų ir žaizdų, ir nerimo, nemigos ratą, ir mano kojos ėmė drebėti, o paskui jas pasileido ir visas mano kūnas. Jaučiau, kaip smunku, nugara atsirėmusi į šaltą fakulteto sieną, kaip šiurkšti jos materija ręžiasi į mano odą kiaurai per baltinius, chaosas užvaldė mano akis ir tyliai suaimanavusi aš atrėmiau galvą į sieną. Nugarą apgobė kažkas tokiu oru atrodę verdančio, karšto, netolygiai pasiskirstė ant mano odos ir pamažu vėso, o man darėsi vis šalčiau. Sukūkčiojau. Nežinau, kiek laiko praėjo. Kūnas vėl ėmė drebėti, akys tai plačiai atsimerkdavo, tai vėl prisimerkdavo, palikdamos siaurą plyšelį žiūrėti į niekur.
Netrukus aš išgirdau savo vardą, tariamą iš karto ne taip lengvai atpažintu Almanto balsu, išgirdau ir rėkiant „Kajau!“. Pamenu, kaip mane pakėlė ir stipriai įtraukė į savo glėbį – tuomet mano kūnas aprimo. Viskas buvo taip nebesvarbu, kad pasimetė laikas, erdvė, ne iš karto supratau ir atsidūrusi mašinoje, ir tai, kas tuo metu sėdėjo šalia manęs... Kolei grįžom namo, mano kūnas šiek tiek prasiblaivė. Vis dar drebėjau, ir -  kaip man buvo gėda - mano akys vis dar blizgėjo. Chaosas persikūnijo į kažkokią kitą nerimo formą, kuri melancholiškai stebėjo už lango besileidžiančią saulę, tuo metu, kol kažkuris iš jų dviejų girdė man kažkokius vaistus, ir įsuptas į pledą mano kūnas pamažu rimo kartu su siela. Kas buvo, pasidarė visiškai nebesvarbu, ir aš pagaliau grįžau į dabar, labai racionaliai suvokdama, kad visas šitas keistas priepuolis užplūdo mane dėl, viso labo, daugybės neišmiegotų naktų ir įtampos. Ir man buvo siaubingai nemiela žinoti, kad grįš Martynas, ir pamatęs Kajų su Almantu greta bejėgės manęs ims tardyti ir klausinėti, ir peikti, kad aš nesiilsiu, todėl mes visi trys susėdome prie vieno stalo, ir iš tikros meilės savo broliams ir sesėms susitarėme, kad tai liks tarp mūsų. Kaip, beje, ir Adomo karštakošiškas žvilgsnis. Viskas tarp mūsų.

Martynas grįžo vėlai. Aš jau buvau šiek tiek atsigavusi, ir niekam pagaliau nebereikėjo manęs laikyti apglėbus, kad nustočiau drebėti, Almantas pabučiavo į kaktą ir išvažiavo, aš valgiau Kajaus mums trims pagamintą vakarienę, kuri, beje, kaip beveik niekada gyvenime nieko ypatingo negaminusio vaikio, buvo tikrai neblogai paruoštas maistas, ir visi vėl susirinkome į vieną vietą, dabar jau visi vienas nuo kito ką nors slėpdami.
***
Iš esmės kiekvieno iš mūsų pasaulėžiūra buvo tamsi. Absurdiška, didžiai absurdiška yra sakyti, kad juoda spalva niekaip neveikia žmogaus.  
Buvo sakoma, kad batuose, bent kerzuose ir į juos panašiuose, reikėtų vengti baltų raištelių. Anot pusės iš mūsų, tai – skinų ženklas. Visiems, kurie žiūrėjo minėtus filmus, turbūt yra aišku, kad ši tradicija atėjo iš Anglijos. Balti raišteliai buvo toks dalykas, apie kurį savo kerzuose niekada negalvojome. Kartą kitą numesdavome frazę, kad kažkas šiandien matė pusiau „fyfiškai“ apsirengusią paauglę su dvidešimtskyliais kerzais baltais raišteliais. Ir tuomet mes visi pagalvodavom, kad ji, eidama pro netinkamą vietą, gali gauti galvon.
Bet jei iš tiesų, tai mes nei vienas taip niekada ir nematėm, kad skinas kitam skinui duotų baltus raištelius, nes tik tai yra leidimas juos užsidėti, apskritai vos pora miesto skinų tokius raištelius naudojo. Žinojom taip pat skinų ir tikrai ne skustomis galvomis, ir aš manydavau, kad tai yra gerai. Kad jie rikiuojasi ne prieš veidrodį, ir ne išvaizda yra svarbu, o įsitikinimai. Ir tada aš pagalvodavau „o kas, jei ta pusiau „fyfiškai“ apsirengusi paauglė irgi turi panašių įsitikinimų? Kas, jei ji myli Lietuvą? Jei ji patriotė?“. Tačiau mes irgi buvome patriotai. Ir mes neturėjome baltų raištelių. Ir tai galėjo reikšti tik viena: būti skinu nėra būti patriotu. Arba būti patriotu nereiškia būti skinu. Ir abu tie teiginiai buvo teisingi.
Iš kerzų mūsų akiai patys įsimintiniausi būdavo su Didžiosios Britanijos  vėliavos motyvais. Praeidami pro tokius visada vos ne pro kairį petį nusispjaudavom. Tokius kerzus nešiodavo dažniausiai pankai. Arba šiaip kokie nors „genijai“, dar niekada neragavę smūgio iš tokių pat batų, kokius patys nešiodavo, tik, žinoma, be vėliavų. Net jei toks dizainas, kaip spalvinis sprendimas, kai kuriems iš mūsų atrodė gražus, mes niekaip negalėdavom atleisti, kad ten Jungtinės Karalystės vėliava, ir dėdavomės, kad batai šlykštūs, kol iš tikrųjų imdavo kelti šleikštulį.
Iš įvairios atributikos, kurią rasdavom su Lietuvos vėliava, vienas įdomiausių eksponatų būdavo batų raišteliai. Daug kur matėme kojinių, bet tai kažkodėl atrodė absurdas. Iš šalies padaryta komercija. Nešioti vėliavą po padais. Prakaituoti į ją. Juokinga.
„Genijus“, nešiojančius kerzus su UK vėliava mes vadindavom „antifa“ kas pažodžiui, ir į pilną žodį išvertus, būdavo anti-fašistas. Tokių „antifa“ mūsų mieste buvo daug. Jie gerdavo dažniausiai kieme, ne taip toli nuo svarbiausių miesto gatvių, arba už kito fakulteto. Mes, bent be didžiausių skinų palydos, neidavom pro jų kiemelį (nors fakultetas, už kurio gerdavo jie, kartais virsdavo ir skinų susitikimo vieta), ir pankai nekeldavo kojos į „skinkiemį“.
Bet visgi būdavo tokių kartų, kuomet dvi skirtingos „šalys“ imdavo ir susipykdavo. Ir tokių besipykstančiųjų nebuvo vien skinai su pankais. Prieš pankus, kaip ir prieš skinus, buvo daugiau žmonių. Buvo klaidžiojančios gaujos treninginių miesto berniukų, todėl visi, priklausantys kuriai nors pusei, stengdavomės rinktis tokiose vietose, kur niekas kitas neužklysta. Todėl visi turėjome pasiskirstę miestą, bent tam tikras jo dalis. Mes galėjome praeiti pro kitiems „priklausančias“ vietas, bet negalėjome pro jas neštis savo požiūrio. Eini pro pankų kiemą, tai ir tylėk, nes tu ne savo stichijoj, nes jų daugiau, negu Tavęs vieno. O įdomiausia buvo, kad eidamas pro pankų kiemą turėdavai tylėti, nors jie, gerbiami antifašistai, apskritai neturėtų kibti Tau į atlapus, nes mato prasmę taikoje. Pankai viso labo tebuvo kažkokia atsilikusi hipių rūšis, su didesne netolerancija žmonijai. Ir apskritai, mes, skinkiemy svarstydami subkultūrų reikšmę nutarėme, kad niekada nematėme tikro panko. Sudėjus didžiają dalį paveikslų tai turėjo būti senas, skiauterėtas vyrukas su subadytom venom vemiantis konteinery. Ir mes niekada tokio nematėm. Už tai matėme tikrą skinhead‘ą – Almantą. Žmogų, kuris nedarydavo nieko, kol nebūdavo reikalo. Ir mes buvome jam dėkingi, kad mūsų veiksnumas nebuvo kažkokia chaotiška sistema. Mes turėjome taisykles.

Kartą Kajus į skinkiemį atsivedė žemutę mergaitę. Ji atrodė gal keturiais metais jaunesnė už patį Kajų, turėjo dievišką, dievišką šypseną ir auskarą šone po lūpa. Jos plaukai buvo natūralios rudos spalvos, tiesūs ir ilgi, ilgesni, negu iki liemens.
Mudu su Martynu susižvalgėm ir aš pagalvojau, kad šita siela dar per jauna būt sugadinta. Bet Kajus buvo kitos nuomonės, ir aš nesupratau, kodėl, nes mes su Kajum puikiai žinojom, kad esam subkultūros stabdis, kad giliai viduj rėkiam ir prieštaraujam tam, kad kitos šalys nėra gražios. Jis buvo kiek apgirtęs, mergina blaiva. Ji prisistatė. Mes sužinojome, kad jos vardas Elė. Laimė, o gal didžiausia nelaimė, kad mūsų tuo metu skinkiemy buvo mažai. Aš, Martynas, keletas Adomo draugų... Ir nors niekas nebūtų Kajui prieštaravęs – jo sprendimas buvo šią žavią mergaitę supažindinti su savo draugais, o to pasekoje neišvengiamai - ir su savo priešais.
Mergiotė, vardu Elė, buvo užsikrėtusi vėliavėlių manija. Tačiau ne maniakiškai, tuščiai. Jai buvo gražu ir mes visi tą matėme. Ir, kita vertus, nemanėme, kad vien dėl vėliavėlių manijos ji turėtų būti tarp mūsų. Nei dėl to, kad kaip tokio amžiaus tokių žmonių įtakoje ji dar nedegradavusi, geria ir rūko pakankamai saikingai ir jos akys švyti, kai kalba apie Lietuvą.
Bet kai ji prabildavo, kažkas užsiūdavo mums burnas ir mes negalėdavom prieštarauti. Kažkaip, kažkokiu būdu, su savimi ji atsinešė intelektą, dvigubai didesnį, negu tikimasi turėti jos amžiuje. Ir aš niekaip nesuvokiau, ką žmogus, turintis tokį gilų mąstymą, veikia mūsų draugijoje. Pastaruoju metu savo buvimo priežastis čia bandžiau atkapstyti ir aš. Ko gero tai buvo žmonės. Jų juokai, jų veidai, jų bendravimas... Tai, kad jie turėjo storžievišką požiūrį į vienintelį dalyką – Lietuvą -, nereiškė, kad jie neturi nieko daugiau.
Laikas bėgo ir Elė pamažu tapo sava. Matėme, kaip ji ima atiduoti Kajui didžiąją viso savo laiko dalį, matėme, kaip ima vis labiau domėtis Lietuvos istorija, ir tai, kas joje, tampa vis labiau ir labiau tikra. Tam tikra prasme ji buvo pavyzdys mums, bet kažkur giliai mes žinojome, kad arba jai, arba mums, arba visiems iš mūsų niekados nebuvo čia vietos. Kažkur giliai retsykiais, išgirsdami per daug aštrų žodį mes susimąstydavome, kad jis nėra teisingas, kažkur giliai mūsų sielos šaukėsi lygybės, ir tą šūksmą numalšindavo patriotinis metalas. Mūsų sielos šauksmą numalšindavo tai, kuo gyveno mūsų protas: bendravimas, alkoholis, tranki, agresyvi muzika, paties Dievo išstumta iš žmogaus. Tačiau tuo metu tai buvo tik draugai, tik muzika... Viso labo tik keletas žmonių, su kuriais manėme esą susimetę į vieną krūvą, turintys „bendrą draugų ratą“. Tame nebuvo nieko blogo, ir mes patys save tuo įtikinėjome.
Jeigu yra kažkas, kas mėgsta Tave, tai yra kažkas, kas Tavęs neapkęs. Elės rudi plaukai, Elės auskaras, amžius, bet kas, tai tiesiog turėjo kažkam nepatikti, tai turėjo kažką atstumti nuo jos ir tai buvo juokinga. Ir visgi, tai buvo tikra. Praėjus keletui mėnesių nuo tada, kai Elė įsiliejo į mūsų gretas ir draugiškai surūkydavo su mumis taikos cigaretę, ji, turbūt, ir pati jautė, kad balansuoja ant kažkokios konflikto ribos su kai kuriais iš mūsų. Kita vertus, nežinau, ar tai tikrai buvo mūsiškiai. Pamenu, kaip kartą Elė grįžo iš susitikimo su merginomis, be vėliavos ant savo peties, ir, nors pati apie tai su niekuo išskyrus Kajų – ir tai nenoriai -, nešnekėjo, tačiau iš kitų žmonių pasklido pasakojimai, kaip toji atsidūrė ant stogo su keturiais aršiais padarais, kuriuos vargu ar galima vadinti merginomis, ir turėjo rinktis tarp vėliavos nusiplėšimo ir to, ką jai galėjo padaryt su peiliu. Ji nusiplėšė vėliavėlę ir išėjo. Grįžo namo, pasiėmė savo švarką ir kokią valandą siuvo, taisė ją atgal prie jo, bet taisė taip, kad nenuėmęs visos švarko rankovės niekaip jos neatimsi. Tas įvykis buvo kone kartų konfliktas. Jaunosios lūšys skleidė vis daugiau grąsinimų mergaitės pusėn, kurie, anot jų, iš dalies buvo dėl to, kad ji nusiplėšė vėliavėlę. Skinkiemis pasidalijo į dvi dalis. Tačiau Elė pažinojo Almantą, Elė sutarė su Almantu, iš esmės Elė praktiškai mylėjo Almantą ir jis, net jai neprašant, buvo jos užuovėja. Jai nereikėjo nieko sakyti, ir prireikė gal pusmečio, kol visi grąsinimai nutilo, bet buvo padaryta taip, kaip Almantas „patarė“ padaryti merginoms. Tačiau visa pasikeitė. Keičiasi nuo kiekvieno įvykio. Tiek Kajus, tiek Elė, net ir ginami Almanto ir kai kurių iš mūsų, negalėjo būti apginti iki galo. Kažkur giliai, pačiuose pamatuose, kažkas skilo, vyko, keitėsi, ir nei vienas iš mūsų apie tai nešnekėjome. Aš su Kajumi vis dažniau pagaudavome vienas kito žvilgsnius kitiems kalbant užsieniečiams nemaloniomis temomis, kartais jis net nueidavo parūkyti tolėliau... Ir aš ėmiau justi, kad griūvu. Jutau, kad tik tie žmonės, tik jų savybės laiko mane čia. Jutau, kad imu prieštarauti tam, ką jie sako. Ir ėmiau jausti didžiulę baimę, kad nesugebėsiu apsaugoti ir išlaikyti viduje šito jausmo.
Bėgo dienos, mes rūkėmė daugiau,daugiau ir gėrėme, ir iš mūsų trijų, kurie, ko gero, net neturėtų čia būti, tik Elė buvo vienintelė, kuri, nors ir jausdamasi netvirtai dėl stovėjimo skinkiemy, vis dar stovėjo už tą nacionalizmo idėją, vis dar metė į dėžę savo balsavimo bilietą už tai, kas mane pamažu vertė paranojišku žmogumi. Atrodė, kad kai kurie ima balansuoti ant ribos, atrodė, kad ilgai jau nebebus ramu ten, kur mes. Kad tai negali tęstis amžinai. Ir tai įvyko.
-Nurimk, Tu turi nurimti, Tu turi nurimti, nes kitaip nesugebėsi nuraminti jos. Ar man atvažiuoti? - paklausiau Kajaus telefonu, persibraukdama savo plaukus nuo kaktos į pakaušio pusę, - Kajau, ar atvažiuoti?-telefono ragelyje vėl įsigalėjo tyla,-Kajau...
Giliai įkvėpiau ir iškvėpiau, vaikščiodama nuo vienos virtuvės sienos iki kitos ir atgal.
-Kajau...
-Aš... Ar gali...?
***
Kajus nebuvo silpnų nervų, priešingai, šiaip jis buvo tikrai stiprus žmogus. Ir turbūt nė karto nebuvo tokio, kai jis nerimavo be reikalo. Vadinasi, reikalas buvo. Elė tykiai sėdėjo įsitaisiusi sename Kajaus krėsle ir beveik stikliniu žvilgsniu dėbsojo į langą, retsykiais užsimerkdama ir gilėliau įkvėpdama. Ji buvo pakankamai išsitaršiusiais plaukais, šiek tiek nubėgusiu makiažu, retsykiais jos skruostu nuriedėdavo viena kita ašara.
Josios skruostas buvo praktiškai visas kruvinas, nuvaliusi jį pagaliau supratau, kuri jo vieta įrėžta, kur tyko toji žaizda, papuošusi jos veidą, ir papuošusi turbūt visam likusiam gyvenimui. Elė nekalbėjo. Kajui per visą laiką teprasitarė, kad viskas gerai.
-Ele. Ele, ar Tau ką nors skauda?-pritūpusi teiraujuosi.
-Ele...-švelniai perbraukiu plaukų sruogą greta jos veido. Po to savo delnais suimu josios delnus, atsistoju ir lėtai trūkteliu ją savęs link, ji atsistoja, trumpai stabteli vietoje, vėliau drausmingai pasuka į mano vedamą pusę. Nusivedu ją į dušą ir paprašau nusirengti, įtikinėju, kad jai reikia palįsti po dušu. Galiausiai pati pradedu ją nurenginėti; Elė neprieštarauja. Ji klusniai įlipa į vonią man numovus jos džinsus, ir aš tyliai krūpteliu paleidusi drungno vandens srovę tekėti jos kūnu. Jos beveik mėlynu kūnu... Kairė jos ranka ties alkūne, vidinėje pusėje subadyta keletu smulkių dūrių, tarsi nuo adatos, dešinė nudeginta gesintų cigarečių nuorūkų... Pilvas beveik nusėtas mėlynėmis, atrodė, kad, jei net ir neišsidavė, jai skaudėjo absoliučiai viską. Nuplovusi nedideles kraujo žymeles nuo jos mėlynėmis nusėto kūno įsupau ją į rankšluostį, apglėbiau rankomis ir trūktelėjau savęs link, stipriai apkabindama ir švelniai glostydama jos tobulus plaukus, dabar persisunkusius šampūno kvapų ir varvančius nuo vandens. Giliai įkvėpiau, perrengiau ją ir išvedusi iš vonios grąžinau į buvusią vietą. Truputį drebančia ranka išsitraukiau telefoną ir ėmiau isteriškai rinkti Almanto numerį, padarydama bent po porą klaidų kiekvienu bandymu. Bet tuo metu kažkas pabeldė į duris. Ir svečias buvo vardu Almantas. Vos pamatęs mane jis stipriai apkabino, galva linktelėjo Kajui ir, jau beveik kaip aukos ir advokato oficialaus susitikimo metu, paprašė jį palikti vieną su Ele.
***
 Tuo metu, kai kažkur leidžiasi saulė, kažkur kyla rytas. Mūsų saulė sėkmingai nusileido – ji dingo pamažu, dangų nudažydama savo skruostų raudoniu, dingo su tylia vakaro gaida, it mažas vaikas niūniuodamas ramias melodijas. Mūsų saulės bėda buvo ta, kad ji taip ir nepakilo. Ji ėmė keliauti iš nakties į rytą ir, jai dar nekirtus horizonto, ji užstrigo kažkur kelyje, kur netrukus jau buvo apipančiota grandinėmis ir tamsa.

Tą naktį jų langų stiklus išdaužė akmenys, tuo metu kai jiedu, jau pabudę po pirmojo dūžio, slėpėsi užu lovos. Ryte jiedu susikrovė visus vertingus ten likusius daiktus ir išėjo gatvėn pasivaikščioti, kol šviesu, kol dar galima. Kadangi nei vienas iš jų nebuvo didžiulis turtuolis, o nei aš, nei Martynas neturėjome tokio nenuginčyjamo autoriteto, kad mums niekas negrėstų juodu priglaudus, jaunaisiais apsiėmė Almantas, pats patyliukais aiškindamasis, kas yra atsakingas už visus pastarojo meto incidentus. Per pastarąjį pusmetį tai buvo jau trečias „incidentas“ ir tai nebuvo geras ženklas.   Nei vienas iš mūsų – manęs, Kajaus, Martyno, Elės, ir net paties Almanto – nebesijautėme saugūs. Grėsmė tvyrojo kažkur ore, ji visą laiką būdavo greta. Nepajutau, kada atėjo laikas, kai, iškritus pirmajam sniegui ir ėmus anksti temti, eidama namo iš universiteto aš ėmiau beveik paranojiškai dairytis atgal ar niekas manęs neseka, ėmiau rinktis tik šviesiausias gatves, vėlėliau ėmiau vis dažniau skolintis Martyno mašiną tomis dienomis, kai iš paskaitų reikėdavo grįžti vėlai. Martynas matė, jog pamažu virstu ligoniu, ir, nors pats dėl savęs nebijodamas, pamažu tapo mano bendražygiu, bijodamas už mane. Jis suprato mane, jis žinojo, kad tai nėra dalykas, kuris neturėjo argumentų, kad aš bijau, nes aš ir turėčiau bijoti, tačiau mes niekuomet apie tai nekalbėjome. Kajus su Ele beveik nebesilankydavo skinkiemyje, užsukdavo tik mano, Martyno, Almanto įspėti, kad skinkiemis tuščias ir tik mes baimingai rūkome taikos cigaretes, užgerdami savo klaikią nuojautą skardine alaus. Apskritai, Elė beveik nebeiškišdavo kojos iš namų be Kajaus-jis lydėdavo ją į mokyklą ir, tarsi tėvas, parsivesdavo iš jos, kartais pakeičiamas Almanto, o pats Kajus, regis, tuo metu namie regzdavo kažkokius problemų išsprendimo planus. Mes susitikdavome retai, todėl kartais tiesiog skambteldavau jam, tačiau mūsų pokalbiai nutrūkdavo beveik taip pat greitai, kaip prasidėdavo. „Kaip laikaisi“,-paklausdavo jis, ir aš pasakydavau, kad viskas neblogai ir jis beveik visada, anot jo paties, turėdavo kažkur eiti, kažką daryti ir aš besijaučiau pametusi Kajų. Šalyje, toje šalyje, kurią mylėjau, šalyje, kurią dievinau, šalyje, už kurią nebuvo gražesnių, aš jaučiausi prarandanti viską, ką ši šalis galėjo man pasiūlyti. O aš vis siūliau, aš vis siūliau jai. Kiekvieną vakarą, baikščiai žvelgdama pro langą aš vis prašydavau, kad man grąžintų laisvę vaikščioti gatvėmis, kurias dievinau. Aš prašydavau, kad grąžintų man galimybę apkabinti Kajų, nuo kurio buvau priklausoma kaip nuo oro. Aš prašydavau, kad Elė vėl imtų šypsotis, kad Dievas jai paskelbtų amnestiją ir ji galėtų nebebijot. Bet visa nebuvo taip, kaip mano vakaro maldos užrašė juodam danguj, mūsų laukė dangus, juodas dangus, suodinas dangus, nuo kurio teks nušveisti visus suodžius, kuriuos mes patys ir apsiėmėme nušveisti, pasirinkę tai pradžioje.
***
Aš nė nepastebėjau. Atrodo, kad tik ką aš, nuriedėjusi nuo snieguoto kalno, tesutikau Kajų. Atrodo, kad tik ką mes teišgėrėme pirmąjį puodelį arbatos, jog tik ką ėmėme glaudžiai bendrauti, jog tik ką tepajutom, jog esame broliai ir seserys. Ir nuo tada praėjo metų metai. Nuo tada, kai nebegalėjome būti išbraukti vienas iš kito gyvenimo, nuo tada, kai aš sutikau Martyną ir įsimylėjau jo draugiškumą ir tvirtą vyrišką asmenybę. O štai, jau ir kito sausio sniegas, sniegas jau ne to sausio, kuris mūsų mintyse buvo paženklintas raudoniu, ataka prieš Elę ir Kajų, psichologiniu teroru mums visiems. Ir mes tai išgyvenome. Kaip ligoniai mes pragyvenome didžiąją metų dalį, tik Martynas ir Almantas iš mūsų visų apskritai tebesilankė skinkiemyje, ir tai, ko gero, tik todėl, kad nebūtų kuo nors apkaltinti. Kajus su Ele galiausiai susirado kuklų butuką kitame miesto gale ir nepastebimai persikėlė ten, abu jie pamažu ėmė šypsotis ir kokį kartą per mėnesį savimi papuošdavo mūsų svečių sofą. Dabar jie buvo kiti žmonės. Jie vėl šypsojosi, tačiau aš žinojau, kad jie paseno, žinojau, kad paseno labai. Žinojau, kad mes visi seni ne pagal amžių ir mums jau nebėra šansų atjaunėti. Mes tegalime tai pergyventi ir praeiti pro tai, arba tiesiog laikytis tai sau, niekuomet apie tai nešnekėdami. Ir, kadangi, mes bet kuriuo atveju apie tai nešnekėdavome, tai nežinau, kuris ką pasirinko. Galbūt mes niekuomet daugiau apie tai nešnekėjom, nes bijojom, kad trūksta labai mažai, trūksta vieno žodžio, ir praeities šmėklos sugrįš. Galbūt tai tiesiog buvo tas mūsų gyvenimo laikotarpis, kurį mes norėjome išbraukti. Bet nebuvo būdo išbraukti to, kas nėra išspręsta.
Lovoje varčiausi kone visą dieną. Vasario 16-oji. Tokia diena, kai tokiems žmonėms kaip aš nereikia kišti galvos iš namų, dėl visa ko. Tokia diena, kai nieko ir nenuveiksi. Apsiniaukusi diena, pasidabinusi niūria šlapdriba, krentančia į bjauriai tirpstantį sniegą. Pavakarėje atsikėlusi iš baltų patalų nusiprausiau ir pasidariau pietus – kaip pridera tokiai šventei -, pakankamai prabangius ir dieviškai skanius pietus. Martynas tuo metu dirbo. Būna ir taip. Aš vis žvilgteldavau pro langą, aš vis kažko tikėjausi. Galbūt mano namai buvo taip nemaloniai tušti, galbūt aš norėjau kažkam pasakyti „labas“, ir galiausiai, jau sutemus ir nakčiai apgobus sielas, aš sulaukiau svečių. Į duris neritmingai pabeldė Almantas ir aš jas atidariau. Jis puikiai stovėjo ant kojų, bet dvokė beveik ypatingai. Almantas nebuvo žmogus, kuris paprastai nejaustų saiko alkoholyje ar rūkaluose, bet... ir tada aš supratau. Supratau, kad kažkas nutiko. Mano rankos ėmė drebėti ir Almantas kone užjaučiančiu žvilgsniu nužiūrėjo mano savitvardą prarandantį kūną.
-Kajus...-klausiamai pažvelgiau į Almantą.
-Kajus... kur Kajus?! Kur Kajus?!-ėmiau bene isteriškai kartoti, ir Almantas tik žiūrėjo į mane ir purtė galvą, jo šviesiose, išmintingose akyse besikaupiant lietui, eidamas vis artyn, galiausiai stipriai stipriai apkabino mane, ir jo kūnas ėmė šiek tiek drebėti, o ant mano plaukų nugulė vėsi jojo ašara.
-O Dieve,-sušnabždėjau kūkčiodama,-O Dieve...
Ėmiau lėtai smukti žemėn, ir jis smuko su manimi, nepaleisdamas vienos. Vasario 16-osios šlapdriba atnešė savo. Vasario šešioliktoji tai diena, kurios jau niekada gyvenime nepamiršiu. Grįžusio Martyno rankų, glaudžiamų prie mano kaktos ir kaklo, ir mėginančių nuraminti, svaigalų kiekio, kurį jiedu abu su Almantu tą vakarą suvartojo ir, aš niekuomet nepamiršiu, kaip jiedu išėjo ir aš kūkčiodama puoliau prie savo lagamino ir susimečiau tai, kas buvo būtiniausia, tarp to – ir daug įvairiausių vaistų, ir visa tai susirinkusi Martyno mašina nudūmiau Elės namų link. Radau ją vieną, nežinančią dar nieko, kas nutiko tą vakarą. Liepiau susikrauti jai daiktus, ir, nors ji suprato, kad kažkas negerai, kaip veterintaras šunį, prišėrusi ją raminamųjų nusitempiau į traukinių stotį. -Ele,-sakiau jai,-Tu turi rinktis. Tai yra Tavo gyvybė arba Tavo buvimas čia.
Jai buvo sunku, ak, ji buvo dar vaikas, ji buvo mažas vaikas, ką tik ištemptas iš smėlio dėžės ir jau šitiek daug praradęs. Vaikas, tik ką uragano ištemptas iš mokyklos suolo. Žmogus, kuriam dar šitiek prieš akis, ir praeis labai ilgas laiko tarpas, kol ji vėl tai pamatys.
Almanto namuose aš palikau raštelį su nauju savo numeriu ir mudvi įsėdome į traukinį. Tuo metu, kai mes tolome nuo vietos, kurioje pasiliko visi mūsų vaikystės atsiminimai, Martynas su Almantu ir puse savo pasaulio žingsniavo petys į petį ginti savo atsiminimų, savo ir mūsų atsiminimų, labai neteisingais būdais išėjo ginti jų.Tuo metu, kai mes pralekėme pro visą šią šalį aprūdyjusiais traukinio bėgiais skaičiuodami minutes iki išauštačio ryto, jie skaičiavo sekundes iki juodžiausios įmanomos nakties. Mes valėmė suodžius nuo savo asmeninio dangaus, apglėbusios viena kitą, kai Elė išvargusi ir išverkusi visą save užmigo ant mano peties. Naktis tyliai tiksėjo į galvas, ir po nakties atėjo rytas. Jis atėjo. Jis
buvo su mumis.
***
Aš žiūriu į veidrodį ir nematau savęs.

„Vasario šešioliktosios vakarą juodai besirengiantis jaunuolis buvo žiauriai nudurtas peiliu, užpuolikas kol kas nesurastas“-,skelbė skaitomas laikraštis. Ir aš pagalvojau, jog jie niekuomet jo nesuras. Ir aš žinojau kodėl.
Jie visi buvo įsivėlę į tiek bendro mėšlo, kad „parišus“ vieną būtų suimti visi, ir kiekvienam pripaišyta po beprotišką daugybę pažeidimų, o net jei ir ne – išdavęs tokį žmogų nebūtum likęs gyvas. Ir mes turėjome rinktis.

Jau kuris laikas su Ele gyvename Danijoje. Abi dirbame visai įdomius darbus, kai labai reikia, mes nusišypsome. Kažkur giliai mumyse žioji žaizda, apie kurią, tarsi iš lietuviškų įpročių, mes nešnekame, lyg vis dar bijotume, gal taip ir yra?
Ir kažkodėl reikia prarasti žmogų, kad dangus Tau įkaltų į galvą „žmogau, Tu esi ne ten, kur Tau reikia būti“. Kažkodėl tie metų metai pasvarstymų, susižvalgymų, suvokimų apie subkultūrų stabdžius, kažkodėl jie sugebėjo išlikti beprasmiai iki tol, kol nebeliko su kuo jų svarstyti.
Almantas taip ir nepaskambino. Almantas tai vienintelis žmogus, kuris, tikiu, norėtų pasitraukti iš savo „posto“, tačiau nei aš, nei jis, nebuvome tikri, ar tai išvis yra įmanoma. Ir aš nė nežinojau, ar po tos nakties jis liko gyvas.
Reikia laiko ir vietos suvokti kai kuriems dalykams. Kiekvieną vasario šešioliktąją mes švęsdavome gedulą ir kiekvienais metais vis paradoksaliau ėmė atrodyti, kad „dėl Tėvynės“ mes praradome tėvynainį (nors, teko girdėti, sklandė gandai, kad Kajaus gyvybė išblėso dėl kažkieno atkapstytų vaikino kraujo priemaišų), žmogų, kuris mums buvo brolis ir kuriam mes buvome seserys. Ir kiekvienais metais vis daugiau nuoskaudų slėgė mūsų pečius, besivaržydamos su džiaugsmu, kurį ėmėme patirti gyvendamos be baimės. Ir galiausiai mums atsivėrė kitos durys.
Pasirodo, mylėti savo kultūrą nereiškia nekęsti kitų kultūrų.
Pasirodo, grožėtis šalimi, kurioje gimei nereiškia neigti, kad visos kitos šalys gražios.
Pasirodo, žmonės yra tiesiog žmonės, pasirodo, lietuvis, spjaudantis ant kiekvieno pastato kampo neatrodo gražiau čia vien dėl to, kad jis lietuvis.

Kada ir kas atsitiko, kada meilė persivertė į pasipūtimą, pasididžiavimą, netoleranciją, tonas skausmo, kuris buvo kažkam suteiktas, kada visa tai nutiko, ar labai seniai? Ar mes iš tiesų buvome tokie akli? O skaudžiausia yra tai, kad atsimerkti nereiškia atmerkti. Aš atsakingas tik pats už save. Aš nepriversiu visų ideologijų paveiktų žmonių pamatyti šitas duris. Jie ir toliau „mylės“ savo šalį, jie ir toliau „domėsis“ (panašiau į bus priversti domėtis), kas, kada ir kur joje vyksta, pradedant krepšinio čempionatu ir baigiant kone orų prognoze. Jie ir toliau „globos“ užsieniečius ir stengsis, jog jie išvažiuotų su „geru“ įspūdžiu apie mūsų šalį.

Aš ilgiuosi Kajaus. Aš nė nėatsisveikinau su juo. Visur, nuo mano plaukų galiukų iki batelių padų karaliauja beveik neapčiuopiamas skausmas. Skausmas, kurio pati nebejaučiu, nes jau pasiekiau maksimumą.
O Dieve, kokie mes visi unikalūs! Kaip svarbu jaustis savo šalies piliečiu, kaip svarbu yra atsitverti nuo pasaulio didžiule spygliuota tvora, kaip svarbu užsidaryti savyje ir niekuomet neiškišti kojos tik iš vienos iš tų daugelio nuostabių vietų. Kaip svarbu yra didžiuotis savo valstybine kalba, kuri kiekvienai šaliai yra ne kas kita, kaip valdymo įrankis. Ir kas nutiktų, jei visi susikalbėtume? Visi visi...

„Iškėlęs rankas meldžiu vėl ir vėl
Padėki man ir pasakyki kodėl
Tiek daug mumyse baimės, skausmo ir pykčio
Jie griauna rytojų, padaro jį šlykštų“

                          - „Soul Brothers“

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

100 faktų apie mane

Šimtas faktų apie mane 1. Dažniausiai nevalgau mėsos 2. Domiuosi Miley Cyrus . Nepaisant fakto, kad bent 80% jos muzikos man yra absoliučiai neklausoma, ji man vis dar graži ir bais įdomus žmogus. 3. Mėgstu susipažint su įvairiausio plauko žmonėm ir būdama perdėm sociali pirmą susitikimo dieną visą kartu bastytis arba diskutuoti ir t.t. 4. Paskutinis geras žiūrėtas filmas – „ Constantine “, 2005 5. Dažniausiai net netyčia į mano rankas pakliuvus kokiai temai imu ir nors paviršutiniškai pasidomiu ja labiau – paskutinės dvi buvo 07-08m. ekonomikos krizė (visokiausi The margin call ir Too big to fail ) ir formulės vienas legendos ( Senna; Rush ) 6. Šiemet pirmą sykį dalyvavau rinkimuose ir žadu tą daryti visuomet ateity 7. Kiečiausias naujas išmoktas patiekalas buvo bulvių ir baltųjų ridikų troškinys-apkepas grietinėlės padaže 8. Turiu ask.fm paskyrą ir dažniausiai gėriuosi klausimais, kurių man niekas nerašo http://ask.fm/IndreGegeckaite 9. Tik

Elektroninio pašto etiketas.

Sveiki. Ką domina, įkeliu savo darbelį apie elektroninio pašto etiketą. •        ĮŽANGA Kiekvieną dieną mus supa elektroninės technologijos. Kaip kadaise bendravimą akis į akį ėmė atstoti bendravimas telefonu, taip dabar bendravimą telefonu keičia bendravimas kompiuterio pagalba. Interneto tinklas naudojamas įvairiems tikslams: skleisti reklamą, ieškoti informacijos, bendrauti su verslo partneriais. Pastarąjį bendravimą ir aptarsiu šiame darbe.

Dramblio dydžio susvetimėjimas

 Savaitgalį sėdėjau su draugėmis prie puodelio kavos, ir kažkaip mes užsikalbėjome apie tai, kas yra ištikimybė santykiuose. Ir paaiškėjo, kad klube šokis su kitu (ne savo išrinktuoju) priešingos lyties žmogumi gali būti laikomas neištikimybe.  Ir tiek daug klausimų man kilo. Vargšas tas žmogus, kuris pasmerktas visą gyvenimą su vienu žmogumi šokti. Jo, yra draugės merginos, su jomis ala galima. Tada pradėjau aš klausti, o tai kaip šokių vakarai visokie. Sakau, žmonės juk šokdavo. Žmonės išeidavo vieni su kitais pašokti, buvo tokie laikai. Sako, nu jei šokių vakarai, tai čia kitaip, nes ten žmonės šokti susirenka. O klubuose, sako, vyksta medžioklė. Bet į medžioklę gi nebūtina tuo pačiu atsakyti. Galima tiesiog pašokti su žmogumi. Sako, į klubą eina medžioti, ir tuo pačiu sako "aš tai su draugėmis pašokti ateinu". Tai gal ne tu viena, visgi? Taip pat, kaip dauguma vairuotojų mano, kad vairuoja geriau už daugumą vairuotojų, gal nesam vieni, kurie į klubus ateina pašokti?