Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Balandžio, 2012

Ko tik ~

Ko tik nerandi besikraustydamas.

"ir jautiesi toks vaikiškai tikras
arba kai jis uždengia akis
ir pajunti lūpas
arba kai kitas
į koją trenkia tamburiną
ir užtraukia Lennon'o dainą"

Nereikalingi žmonės

Štai taip vadinasi šis mano įrašas. Simboliškiau nebegali būti.
Kepa bulvės, katės kramsnoja traškų maistą.
Nereikalingi žmonės - atrodo, aktuali tema, atrodo, visa jau iškalbėta: visi senukai, vežami į miškus ir pensionatus, visi abortai, visi vaikų globos namai. Būtent apie šiuos visuomenės sluoksnius šiandien aš ir nekalbėsiu. Tai yra žmonės, kuriems nori padėt kiekvienas, turintis minkštesnę širdį.
Kalbėsiu apie žmones, kuriems tikrai mažiau visuomenės randa net mažytį norą padėti, ir dar mažesnė dalis išties padeda.
Tai - žmonės, kurių nepavadinsi nė garbaus amžiaus žmonėmis, paprastai kas nors tarp trisdešimties ir penkiasdešimties, kas turi jau "neperauklėjamą" charakterį. Dažniausiai girtaujantys žmonės. Į tokius žmones yra numojama ranka, arba jie tampa visiškais daiktais visuomenėje (o galbūt šie du dalykai šiuo atveju yra ir visiškai tas pat).
Suprantu, kad galbūt neverta liepti kiekvienam apsidairyti ir gelbėti visiškai kiekvieną asmenį, matytą pirmą ir nepirmą k…

Tamsioji mėnulio pusė

http://www.youtube.com/watch?v=IqD0LTmGBEQ

D.R - Tamsioji mėnulio pusė

pusė to, ką parašiau yra šlamštas
pusė to, ką išgirdai yra tik spėlionės
pusė to, ką matau - žmogus už borto
pusė manęs yra laivas, kuris jį ten paliko

pusė to, ką manei esant dievu - tik blogas oras
pusė to, ką maniau esant tavimi - mano pusė
pusė to, kas galėjo būt velnias - tebuvo dulkės
pusė to, kas maniau esąs aš - vėjo pusė

pusė išgelbėtų net nesuprato, iš kur juos traukei
pusė visų, kuriuos juokini, garsiai verkia
pusė iš to, ką atidaviau tau - buvo tavo
pusė iš to, ką tikėjau žinąs - nebėra nei pusės

pusė šitų mokinių nepalieka suolo
pusė tų, kurie išdavė - buvo geresnė pusė
pusė šių žodžių tikrai neišlaisvins proto
pusė šio proto seniai nebeieško žodžių

Visi kiti lieka
Už apsnigto stalo
Kol nukasa dangų
Kol nuodėmę valo
Kol pripučia sparną
Kentėt iki galo

Iš getų, mokyklų
Gamyklų ir bankų
Su motina akyse
Ir tėvu ant rankų
Jie bėga per pievą
Jie kyla į dangų

Au-

Dienomis kaip ši pasileidžiu Sirvidytės dainas ir prisimenu Augustę.
Auguste, Auguste, kaip Tu begyveni? Šimtas metų... Bet tas skaidrus balsas ir mielos emocijos. Ak ;>

Apie mis pasaulį ir visus kitus panašaus plauko fenomenus

Turbūt dauguma įsivaizduoja, kad mano diena prasideda taip: atsikeliu, apsivelku purviniausią megztinį, prieš išeidama iš namų batus pavolioju gėlių vazone, kad neatrodytų nauji ir išeinu miestan (prieš tai, žinoma, susiveliu plaukus) pasiklausyti, kaip iš manęs juoksis.
Ne, deja, dėl to, kad nepritariu grožio kultui, nebūtinai taip elgiuosi. Tiesiog taip jau nutinka, kad batus nusivaksuoju kas porą savaičių ir namie auga dvi mielos gyvybės - katytės - kurios verčia mano paltą beveik kailiniais. Ir aš neignoruoju to, aš tiesiog neskiriu tam labai daug dėmesio. Mieliau išmesiu paltą, negu kates, nematau tame problemos, tai yra gyvybė.
Man smagiau iš ryto anksti atsikėlus bėgti pasitikti saulės, negu svarstyt, ką žmonės pamanys, pamatę mane su plaukuotu paltu, tada kraut į kelnes dėl to, ir kol valysiuos paltą pražiopsot patekančią saulę.
Ne tos vertybės pas mane, atsiprašau. Esu impulsyvus žmogus. Sako tinkamės už dvidešimt minučių, sakau gerai. Būna visko. Kas tos dvidešimt minučių mi…

o taip

Kaip čia gaunasi, kad tėvai ir visi su jais susiję asmenys turi tokią nuostatą: kompiuteriu negali būti dirbama? Kiekvienąsyk, kai sėdžiu prie kompiuterio, žmonės net netikrindami išsiveda hipotezę - kurią kažkokiais būdais ir patvirtina -, kad niekada nedirbu prie jo, tik nuostabiai leidžiu laisvalaikį.

Nes juk taip nerealu egzam popierius pildyt!

Nežinau nė kaip pavadinti.

Pirmoji po-atostoginė diena, pirmosios kelios pamokos su keliais "langais", ir kadais dievinto Melvin Burgess "Heroino" skaitymu (radau pas sesę lentynoj, susigundžiau, įdomu, ar ir dabar patiktų).
Pradeda ant galvos griūt nurodymai egzaminams, muzika prašo tekstinių failų su vardu, pavarde, tuo, ką veikiu gyvenime, kur dalyvavau, ką laimėjau, ką atliksiu egzamino perklausoj. Ir šiaip pats metas muziką mokintis, gal kas turit privalomų klausymui kūrinių sąrašą?

Išlėkiau iš nepasibaigusių pamokų, reikėjo vežti sterilizuoti mažąją katytę. Dabar guli paslika, su mano sumeistrautu žiursteliu (jos nesutvarstė), laukiu kol pabus. Stengiuosi netriukšmauti, netoli - dubenėlis vandens, katelė apklota, pro langą (ne į akis) šviečia saulė, pravertas langas kviečia vidun gaivų Vytauto gatvės orą.

Turiu pabrėžti, kad sterilizaciją atlikinėjo už dyką (vis dar nežinau, ar išvis sterilizacijai pritariu ;) ), Šiaulių gyvūnų globos namuose, nors ir siūlė paaukoti: negaila, klinikose…

Reklama

Sveiki, aš ir vėl čia. Taip, ta pati aš, kuri pusę dienos intensyviai "gyvina" puslapį.

Tataigi, visiems turintiems Facebook vartotojo paskyrą ir norintiems nuo jos pailsėti, taip pat tiems, kuriems reikia nuo to pailsėti, rodau jums šią puikią nuorodą: dabar jūsų proga. Ne tik galėsite pagyventi visavertį ne tokį virtualų gyvenimą, tačiau ko gero dar ir dovanų už tai gausite.

http://www.kalnapilis.lt/issukis/

Pasiskaitykite, gal patiks, išmėginkite, ir pirmyn! Ir papasakokit, kiek tvėrėte, arba kodėl nepriėmėte iššūkio ;>

Jūsų,
Cielo/Elfai

Apsakymas

Pakylu kažkur aukštai... Viskas kaip per sapną... Tranki, mane „vežanti“ muzika... Į viršų pakeltos vienkartinės alaus stiklinės, iš jų besitaškantis gėrimas... Nepatenkintas žemos merginos šūksnis necenzūriniais žodžiais... Scena... Kažkur gatvėje kerzais spardomas vaikis, užaugęs Rusijoj... Balti raišteliai... Skustagalviai, besiruošiantys futbolo varžyboms kaip pradinukai mokykloj: pieštukai, peiliai, sąsiuviniai, lazdos... Minia juodai apsirengusių paauglių... Kelnės, apkarstytos grandinėmis ir lenciūgais... Gerklinis balsas, žviegiantis į dainos taktą... Naktis. Galima gyventi ritmu, kuriame nėra miego. Kuriame nėra tolerancijos, nėra kitos šalies piliečių, nėra nei taip nei ne, apskritai nėra nieko, tik pats pirmasis asmuo.

Dar truputis

... fotografijos.


FOTOGRAFIJA

Truputį pasigendu mano tinklaraštyje buvusių kategorijų, iš kurių šį įrašą priskirčiau fotografijų kategorijai. Taigi, įkeliu kelias pastaruoju metu man mielesnes savo fotografijas.

Elektroninio pašto etiketas.

Sveiki.
Ką domina, įkeliu savo darbelį apie elektroninio pašto etiketą.

•ĮŽANGA Kiekvieną dieną mus supa elektroninės technologijos. Kaip kadaise bendravimą akis į akį ėmė atstoti bendravimas telefonu, taip dabar bendravimą telefonu keičia bendravimas kompiuterio pagalba. Interneto tinklas naudojamas įvairiems tikslams: skleisti reklamą, ieškoti informacijos, bendrauti su verslo partneriais.
Pastarąjį bendravimą ir aptarsiu šiame darbe.

Maistas, skanus žiūrėti

Taigi, matyt ta proga, kad šiandien, nors ir ne virtuvėje, turėjau progos susipažinti su Prancūzijos virtuvės šefu, ir ta, kad nesenai teko matyti porą serialų, rimtai susijusių su maisto gaminimu, nutariau pasigaminti iš namie turimų ingridientų maisto, kuris skanus žiūrėti į jį.
Na o štai ir jis:



Jei yra klausimų ir panašiai, (pastabų, pagyrimų), tai laukiu ;>
Sulapnojau visą lėkštę, jaučiuosi karalienė. Bet net gaila tokį grožį pačiai valgyti, geriau gaminti kitiems. Iš to noro nufotografuoti dar užmiršau į maistą ridėti geltonų paprikų skiltelių, kurios buvo labai gražiai supjaustytos: taip jau būna, kai nori pasipuikuoti ;>

Visa Jūsų,
Cielo/Elfai.

Dėl visa ko

Sveiki gyvi visi, kurie pastaruoju metu mane matė ir ne.
Čia vyko įvairiausios abra-kadabros su mano asmeniniu blogu, jo kėlimas iš vienos vietos į kitą, ir kėlimas dar kažkur, šiam bei tam nepavykus, ir galiausiai atsidūriau čia.
Blogas vis dar pasiekiamas nuoroda http://www.cielo-van.tk
Blogą rašau vis dar Aš.
Tačiau šįsyk pamaniau, kad įdomu būtų nebesikapstyti senuose įrašuose, ir iš vienų vietų į kitas nebekelti to amžino didžiulio blogų bagažo, ir tiesiog pradėti.
Nebe ten, kur kadais pradėjau, bet nė ką ne prasčiau.

Jei kažkam nepatinka blogo išvaizda ar tai, kad ko nėra, pakentėkit. Taip pat bus galima atkapstyti keletą labiau dominančių įrašų iš duombazės. Laikui bėgant pora apsakymų sugrįš į puslapį, taip pat kaip ir kai kurie eilėraščių ciklai, manau.

Išvaizda bus dar ilgai žaidžiama, kol rasiu joje savo tinklaraštį, manau. Bet visgi, neišlepkim. Labai jau daug privilegijų maniškiame buvo, pats metas priimti paprastumą.

Taigi:
Kas pasiilgo, atsiprašau už tinklaraščio pradan…