Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pranešimai

Rodomi įrašai nuo 2012
Puikus filmas ir..... rekomenduoju!

Patogumas vs sąžinė

Na kam šiais laikais nebūna, kad skubėdami iškviečia du liftus? kad iš vienkartinio ir daugkartinio naudojimo indo pasirenkamas pirmasis kartas nuo karto? Kad į "tašę" nebetelpa daiktai, nepatogu, jau reiktų naujos, didesnės?
Čia susiduria sąžinė ir patogumas. Patogumas tai visi dalykai, kurie suteikia komfortą: nauja lova, šiltesnis paltas, indas, kurio nereikia plauti, laiką taupančios liftų kvietimo strategijos...
Aš pasiryžau išmokti kviesti vieną liftą vienu metu, vienkartinius puodelius kartas nuo karto pernaudoti, ir prieš pirkdama daiktą suvokti, ar jau tikrai metas jį pirkti, ar dar galiu tverti su senuoju. Kodėl? Nes mažytis mūsų ego sako "Tavo telefone jau reikia naujų funkcijų". Skambinti galima? Galima. Rašyti galima? Galima. Tai kaip čia yra su tuo reikia? Patogu palikti koridoriuj šviesą, nes dar eisi pro jį. Patogu palikti kompą įjungtą, kai išeini. Juk, visgi, grįši. Kai valaisi dantis, paikti bėgti vandenį, nes tuoj skalausi dantis.
Ir visgi, tai …

Apie dovaną ir reikšmę

Galbūt pažiūrėsite į mane skeptiškai, bet šiandien daug ką apsvarsčiusi aš teigiu, kad labai lengva yra išrinkti dovaną, kuri tiesiog patiktų/labai patiktų apdovanotajam.

Ir daug sunkiau yra dovana kažką išreikšti.
Aš galiu nupirkti žiebtuvėlį arba gražų bokalą rūkančiam geriančiam žmogui. Jam tai atrodys gėris ir gražu ir labai faina. Bet juk aš tam nepritariu. Ir linkėjimai ant atviručių šalia dovanų ne šiaip sau rašomi. Tu dovanoji ir Tu linki. Net jei tas žmogus mano, kad jis gyvena taip, kaip jam yra geriausia, aš jam nelinkiu daryti to ir ano, nes nemanau kad taip yra gerai. Lengva nupirkti brangių cigarų, broliukui - šautuvą, jis juos juk taip mėgsta -, tačiau jau pradedu manyti, kad nerandant dovanos, kuria išties nuoširdžiai trokšti palinkėti, gal geriau ir nelinkėti, negu skatinti žmonių priklausomybes, silpnybes, paviršutiniškus dalykus. Juk galų gale tas žmogus yra daugiau negu rūkanti gerianti asmenybė. Liūdna, kad per tas priklausomybes būna, kad tik taip ir tegali apibū…

kalėdiškai

Netobulas. Su nuoširdžiais nusigrojimais ir nusidainavimais. Netobulai sumaketuotas (t.y. negrąžintas veik išvis, nesutariau su movie maker. ) Su per ilga nenukirpta pradžia ir galu - ir visgi jums. Ir dar, negana to su ošiančiu garsu: nemanau, kad yra pasauly žmogus, kuris mano kompiuteriu kitokį garsą įrašytu, čia jau visuotinė anomalija.

Taigi, mielieji, daug šiltų šiltų dalykų. Su žiema ir artėjančiom šventėm. Nuo manęs ir lunatiko!


Nes pelėdų metas

Na ką, sveiki gyvi visi pasaulio žmonės!!! Atgyvenom nežmoniškai žmonišką savaitgalį po "Jaunųjų bardų ir G.Storpirščio vakaro" ;>
Nežinau, kaip pasirodžiau, užtatai mano draugas, kurs pirmsyk gyvenime lipo ant scenos, pasirodė turįs įgimtą talentą bendrauti su publika. Jis gal ir nejuto, bet, net jei ne iš drąsos, darė daug drąsių pauzių (per kurias niekas neplojo) ir kažkokiais kitais nežemiškais būdais palaikė nuostabų kontaktą. Duokit ir man šito!

Sugrojome su mergaite, vardu Guoda, o Guoda groja čele! Toks nuostabus nuostabus instrumentas šalia nuostabios mergaitės. Žodžiu, į čelę ir mes jau taikomės kaip į naują investiciją ;>

O iš tiesų tai nuostabiai pusto. Nuo vėjo retsykiais sudreba balkono langai. Zenitan drįsau įsidėti dar vieną juostelę kurioje turbūt dar neužstrigo nei vienas kadras.

Vytenis su savo įstringančia mašina irgi mėgaujasi žiema. Ieva mėgaujasi žodžių garsais ir skambina man į facebooką. Žodžiu, kalėdos. (kaip pildyk reklama sako "nes pel…

Fotografuoti snaigę.

Taigi, šiandien aš fotografavau snaigę. Kokį pusvalandį. Užsidėjau savo miškų batus ir išdūmiau į mišką, nelabai suvokdama, kaip ten slidu ir prisnigę. Tai buvo vienas geriausių mano pasivaikščiojimų, kurio vos vos nenutraukiau pačioje pradžioje, nesugebėdama užlipti į kalną. Ir visgi suradau kitą vietą, kur nuo kalno reikėjo nusileisti. Mano baltos pirštinės jau užmerktos skalbimo milteliuose, gal dar kada jos bus baltos.

Radau nuostabią snaigę. Su zenitu makro fotografavau tik kartą ir neaiškiai. Paskaudo rankas nuo laikymo, akis nuo fokusavimo. Tada jaučiausi nuoširdžiai pavargusi ir jau mėginau galvoti apie ėjimą namo, bet nutariau dar čiut čiut pasivaikščioti.

Kai jau šiaip ne taip rioglinausi į sekantį kalną, mano teorinė skautybė (kur anksčiau buvo mano galva?) pagaliau suveikė ir aš suvokiau, kad aplink čia visada daug šakų ir lūžusių medžių. Turbūt šią akimirką neįsivaizduojat, kaip stipriai tai pagerina ėjimo miškais kokybę. Vieną syk užuot nuėjus ant skardžių vos neparėjau…

Akių sveikatai

Šiuo metu valgau morką ir užsigeriu morkų sultimis. Galbūt dar kas nors susimąstėte apie savo akių sveikatą?
Žodžiu, prisiskaičiau, naudingos ne vien morkos. Taip pat apelsinai, špinatai, sojos pupelės, kopūstas...
Besidomintiems ayurveda yra tokia žolė Triphala, su kurios nuoviru sveika plauti akis, arba bent papildus pavartoti (tokių šiandien užsisakiau). Ir įpraskit, garbės žodis, kartas nuo karto į tolį žvilgtelėti, kai skaitote ar žiūrite ką arti, ir žinoma, kai kompiuteriu veikiama neaktyvi veikla (pvz žiūrimas filmas), pasistenkite jį atitraukti kuo toliau.

Dar sužinojau, kad akims labai svarbi galvos ir kaklo kraujotaka, todėl galvą pasukinėti ratu (tipiškas apšilimo pratimas) pasirodo, yra labai sveika.
Ayurveda dar rekomenduoja žiūrėti į tekančią arba besileidžiančią saulę apie dešimt minučių stovint basomis kojomis, taip pat, iš 90cm atstumo žiūrėti į daiktą minutę, užsimerkti, atkurti jį mintyse ir kartoti pratimą. Ir dar yra visi klasikiniai pratimai:

Stipriai sumirksėti …
Žinot, ką aš šiandien suvokiau? Iš esmės, labai banalų dalyką. Mes visi tai esam girdėję. Bet šiandien aš iš tiesų tai suvokiau.
Niekada nesustok. Kad ir kaip kvaila, vaikiška atrodytų kaip dabar tai darai, kaip dainuoji. Kaip tai kitiems nepatiks. Niekada nesustok. Ne taip tai veikia. Tau reikia tai pereiti, kad iš to kažkas užaugtų. Tu netampi kažkuo nustojęs tai daryti, ir palaukęs dešimt metų ir tada staiga tampi subrendęs tai daryti. Tai neveikia šitaip. Tu eini per tai ir taip Tu tampi kažkuo. Ne atidėdamas. Ne pamesdamas.

----------------------

What I understood today is to never stop doing something, no matter how imature or stupid or not progressing it looks like at the moment.
Just don't stop doing it. You don't become something by throwing your activities out cause you are no good at them.
It does not work this way. To become something you actually have to go through this. Deal with your own imaturity and your mistakes, and you being no good at all these things.
You don&…

Atėjo diena!

Štai tokia ir diena šiandien. Atėjo tokia diena, kai galiu drąsiau sakyti: aš dievinu Miley Cyrus. Dabar jau ne Hanos Montanos serialą, iš kurio taip pat daug išmokau. Dabar aš galiu sakyti: "Tik pažiūrėkit į ją! Koks jos balsas! Kokia siela dainoje! Ji tampa įkvėpimu!"
Ji užaugo ir aš tapau mažyte to liudytoja, dabar kiekvienam, ant jos stumiančiam galiu parodyt bent du video, kurie man atėmė žadą.
Vienintelis dalykas, kurio apie ją nemėgau, buvo jos muzika, bet ir ši ėmė ir užaugo.



Tai juk nuostabu. Pažiūrėkit į ją!



















Kaip smagu, kai kažką žmoguje randi. Paprastame žmoguje: ne su dredais, ne kažkokios subkultūros atstove, ne iš vedų centro... Tokiame paprastame žmoguje, kuriam svarbu ir gražiai atrodyti, ir turėti pinigų... Bet vat kažkas tokio yra jame, net pats nežinai.
Ir tada pasijauti toks nedurnas: atrodo, žmogus, kaip visi žmonės, per dieną pro Tave tokių praeina tūkstančiai. Ir tada žinai, kad juose išties kažkas yra, nors taip ir neatrodo, ir kad Tu nesi taip toli.

Apie padavėjos darbą

Sakau iškart: jeigu mėgstate pietauti per pietus, tai šis darbas kaip tik... ne jums! Nes visi kiti irgi mėgsta pietauti per pietus, žinoma. Jeigu ketinate studijuoti psichologiją (sakau tai kiekvienam ketinančiam), tai kiekvienam iš jūsų verta pusmetuką padirbti kavinukėje/restoranėly Vilniaus centre. Tiek visko pamatai! Išmoksti prie kiekvieno prisitaikyti.
    Būna visokių situacijų, būna, kad neturi kada nueiti į wc. Tačiau būna, kad sutinki ilgai nematytų žmonių, būna, kad susipažįsti. Būna, gauni dovanų, būna, matai laimingus veidus, būna užsikalbi...
   Nes "Ne darbas padaro žmogų šventu, o žmogus - darbą". -Eckhart Tolle

tūkstančiai gyvenimų

Tai, ką vakar mačiau, negali būti pavadinta nei homoseksualumu, nei jokiu jam tapačiu žodžiu. Šie žodžiai tam per grubūs, aštrūs, per stereotipiški. Mačiau du nedemonstratyvius jaunuolius, kuriuos tegaliu pavadinti vienas kitu susižavėjusiais žmonėmis. Vienas kitam pakštelinčius į lūpas, retsykiais prisiglaudžiančius... Nedemonstratyvius, bet ir nesislepiančius. Nuoširdžius ir tikrus, besielgiančius visai natūraliai, turinčius visai natūralų ryšį. Turbūt nėra tokio žodžio kalboje nusakyti jų švelnumui. Praėjau pro šalį ir pasidarė taip gera, taip ramu.
    Ir juk, kai pagalvoji, tai kūnas yra tik kūnas. Ir netikiu, kad siela turi lytį. Sako, kad praeina tūkstančiai gyvenimų, kol žmonės gauna eidami gatve vienas į kitą atsitrenkti pečiais. Belieka įsivaizduoti, kiek gyvenimų prireikia, kol sutinki sau skirtąjį. Ir kad tokiam ryšiui, tūkstančių gyvenimų ryšiui sutrukdytų lytis...
Belieka tik pagalvoti, kad gal ne vienas žmogus nesuras savojo Kito vien dėl to, kad niekuomet nepagalvo…
Yra dainos ir yra gyvos dainos. Tokios, kurias namie niūniuodamas girdi, kaip iš jų gimsta kažkas kita. Tokios, kurių daug kas neišgirsta, nes įrašas yra lašas jūroje, kad ir koks geras jis būtų, kad ir kaip patiktų tam, kuriam rekomenduoji.
Tokios gyvos dainos, kurias išgirdus atima žadą, pats nežinai kodėl.

Esu

Esu dėkinga už kiekvieną savo gyvenimo sekundę. Nesvarbu, kaip ji praleista. Nesvarbu, ar tuo metu žaidžiu kompiuterinį žaidimą, žiūriu serialą, dirbu, valgau sausus pusryčius. Kiekvieno patirtis ko gero yra pati nuostabiausia patirtis, kokią tik galima turėti. Jei tik tai suvoki...

...Padaro mus laimingiausiais žmonėmis

Pažįstu vieną vaikiną, vardu Sebastianas. Kurį laiką būdavau dažnas svečias jo namuos. Visi, kurie žino, kiek arbatos aš sugebu išgerti per parą, supras, kodėl svečiuose mane dažniausiai pasiunčia pačią darytis sau arbatos, ir dar namų šeimininkams jos padaryti.

Taigi, aš užplikydavau žoleles, įdėdavau medaus, išmaišydavau šaukšteliais ir turėdavau įprotį iš puodelio jų neištraukti. Giminėj sakydavo, kad geriu arbatą kaip rusas. (Vis dar nežinau, iš kur toks palyginimas)

Sebastianas apie tai turėjo kitą nuomonę. Jis buvo labai racionalus žmogus, mokantis fiziką, ir visuomet mane apšaukdavo, kad arbata greičiau atvėsta, nes "šaukšteliai ištraukia šilumą". Na, šaukšteliai metaliniai, tad čia yra jo tiesos.

Bet matote, dabar kiekvieną sykį matydama puodelyje paliktą šaukštelį aš šypsau. Nes šaukšteliai ištraukia šilumą. Juokinga, taip? Bet nuostabu. Tokios smulkmės, kartais net barnių priežastys, verčia Tave šyptelėti. Smulkmenos padaro Tave laimingu. Laimė iš jų susideda.
Ir apskritai, kaip lengva yra murmėti ant tų, kurie gyvena gerai. Toks jausmas, kad jie visi tokie gimė. Nė vienas nieko sunkaus nesutiko kelyje, todėl ir gyvena gerai. "kaip būtų, jei turėtų vaikų, kaip medituotų..."; "tas jogas turbūt nėra gyvenime dirbęs..."
Rimtai, žmonės, rimtai? Tik Jūs, kaip tyčia, gyvenate sunkiai, o jiems visa iš dangaus numetė? Be jokių pastangų, jokio darbo, jokių dvasinių subtilybių? Gal išvis juos, jūsų manymu, sukūrė tam, kad Jus erzintų?
Aš manau, kad mes pamirštame, kad nėra žmogaus, kuris gyvenime nebūtų sutikęs sunkumų. Jis pasirinko tai, Jūs pasirinkote kitą kelią. Savais keliais ir einate.

Apie islandus, kurie čia tikrai dar grįš

Buvo taip: (žinau, per daug mano įrašų taip prasideda.)
Stotelėje kadais pamatėm keletos koncertų datas, vieni iš atlikėjų iš pavadinimo užnešė į islandus. Apie islandus yra viena tiesa: dažniausiai jie labai įdomūs.
Árstiðir vadinasi ta grupė (jei gerai nurašyta pavadinimą suradau). Indie folk, sako reklamos ir skelbimai. Pirmąsyk buvau ne polifonijos koncerte bažnyčioj. Buvo puiki muzika. Šventai tikiu, kad šitas jų apsilankymas Lietuvoj buvo ne tik pirmas, bet ir ne paskutinis. Publika plojo daug, gale plojo atsistoję. Trys gitaros, fortepijonas, smuikas ir violončelė, šeši dideli vyrai šiandien surengė puikų koncertą Kotrynos bažnyčioje. Buvo garbė ten būti :)
Vytenis atvažiuodamas paklausė, ko norim lauktuvių iš Šiaulių, sakėm kugelio, nes jo mama labai skaniai jį kepa. Ir nors nekietai yra parvežti iš Šiaulių kugelio iš maximos, bet sueis, užskaitom ;>

Esame matės lapeliai

Esame matės lapeliai. Kas yra matę, kaip matė plikoma permatomame stikliniame arbatinuke/kavinuke, kur, kai jau "pritraukia" sietelis yra pastumiamas žemyn, prispausdamas nuosėdas.
Tai štai. Matė labai maištinga, jei tik vėl pakeli sietelį, ji visa dieviškai žaviai sukyla. Žalsvos spalvos vandenyje jos lapeliai vienas su kitu grumiasi dėl vietos. Visi daug maž tokio pat dydžio - mažyčiai, visi iš to paties šaltinio. Nevienodų formų, kiekvienas unikalus, nėra antro tokio lapelio. Tu pamatai jo unikalumą ir jis išnyksta, jo vietą pakeičia kitas. Į kažkokią vietą lapelis ateina ir nė nespėjus mirktelėti išeina iš jos. Toliau blaškosi.
Bet galiausiai, pralaukus labai ilgą laiką (beprotiškai ilgą, jei nori atsigerti matės), visi tie lapeliai nusėda savo noru, ir neatrodo, kad jie būtų tuo labai nepatenkinti. O matė per tą laiką įgauna tik dar žavesnį ir ryškesnį atspalvį.

Dalykai, apie kuriuos verta parašyti

Tai, apie ką verta parašyti, man yra vakarykštė diena, kuri buvo beprotiškai ilga (apytiksliai nuo 5.00 ryto iki 11.40 vakaro).

Atradau Aikido, kur noriu pamėginti vaikščioti. Į nuostabias rytines treniruotes nuo 06.30 :D Bet buvo puikus rytas. Aikido treniruotės (ypač rytinės tuo fainos) yra fainos to, kad gali daug gulėti. Na, gali daug gulėti, nes po to, kai puoli, Tave paguldo. Bet gi neskaudžiai :>

Po to sekė darbas, tada Filologijos rudens renginys. Į jį nuėjusi aš kažkaip tikėjausi, kad finalas jau buvo, čia tiesiog kai kurie paskaitys ir kažką apdovanos, o pasirodo, komisija vietoje rinko jiems fainiausius. Ir aš į juos papuoliau, dalinomės su kažkuo antrąją vietą poezijoj. Gavau bilietą į spektaklį (kaip tik šnekėjau, kad seniai buvau ir norėčiau nueiti), bet tą dieną, kai dirbu iki vėlai. Taip kad kitas žmogus mielai ir džiaugsmingai nueis į spektaklį.

Tuomet sekė Razausko koncertas. Nežinau, kaip, bet toptelėjo mintis, kad seniai buvau, šiandien jis kaip tik groja. Tai ir…
Žinote, man truputuką juokinga. Skaitau gi straipsnį apie vienuolį, kuris moksliškai pripažintas laimingiausiu tirtu žmogumi ever (na, faktas bent kad jam jo gyvenimas patinka), ir skaitau po apačia komentarus: "įdomu, kaip jis medituotų, jei turėtų vaiką? kai naktį reikia prie lovelės lakstyt?"
Juokinga iš dviejų pusių. Pirma, tai skamba kaip priekaištas sau pačiam. Vos ne "tegu džiaugiasi, kad vaikų neturi". Mielos mamos, ar vaikai neturėtų būt Jūsų širdies džiaugsmas? Aš suprantu, kad kartais ir visko gana, ir trūksta kantrybė, bet žinau ne vieną mamą (beje, ne vieną ir medituojančią), kuri savo vaikus šiaip jau myli, dažniausiai nepratrūksta, yra rami ir laiminga. Antra "juoko" pusė yra ta, kad buvimą laimingu Lietuvoje žmonės suvokia kaip laisvalaikio veiklą. Jie negali rasti laimės dirbdami, augindami vaikus, gamindami valgyti ar su vyru žiūrėdami futbolą. Kažkodėl jiems atrodo, kad tik plaukiodamas baseine ar būdamas gamtoj gali būt laimingas. O ka…

"Nebijok, Tavęs niekas negali sužeisti"

Taip, yra tokia citata. Todėl, kai trūksta vamzdžiai, kai įskaudina draugas, kai pavogia piniginę, verta prisiminti, kad mes esame siela, ir esame amžina. Ir mūsų niekas negali sužeisti.


Prie to paties dalinuosi paskaita apie religijas: http://www.youtube.com/watch?v=xsS3Q81nCys&feature=youtu.be

Kaip atsirado AfterTūs activity akiniai.

Povilas mane aplenkė, rašydamas apie namų aurą. (http://povilsblogs.blogspot.com/)
Todėl aš jį aplenksiu, parašydama, kaip atsirado aftertūs aktivity akiniai. After angliškai reiškia "po", "Tūs" jau labiau lietuviškas derinys be galūnės, manau, suprantamas ;>
Žodžiu, jau kurį laiką imu išradinėti fotografijoje. Įvairiausiomis keistomis egzistuojančiomis ir neegzistuojančiomis technikomis pagyvinti nuotraukas, kad kuo mažiau kompiuteryje tektų prie jų prisiliesti. Prie iš Šiaulių parvežto zenito gavau žalią filtrą, tai nutariau jį paišnaudoti ir skaitmeninėje fotografijoje, tiesiog glaudžiant prie objektyvo. Žodžiu, tada atėjo mintis, kad paprasti "pa pigiaja" akiniai nuo saulės irgi gali turėt gražių filtrų, keletą tokių akinių nusipirkau iš humanos. Taip jau nutiko, kad tą vakarą pas Povilą buvo draugų (Povilo žodžiais - padrūškių) ir po to patraukėm pas jas, tai buvo mažas tūsas. Ryte grįžusi namo nutariau, kad metas iš akinių išsiimti stikliukus, ne…

Būna

Žinote, kodėl man patinka Vilnius?
Taip, Vilnius tai skubėjimo miestas. Dėl ilgesnio kelionės laiko (nors ne visada), esame keliaudami iš taško A į tašką B skubantys. Susiplanuojame maršrutus minutėmis, todėl kam nors nutikus dažniausiai nėra laiko stabtelėti.
Eini gatve, ir prieš akis išnyra žmogus, nematytas daugelį metų, apie kurį paskutinįsyk girdėjai, kad buvo kažkur toli, apie kurį jau nieko nežinai. Tu sustoji, ir matai, kaip jis nueina neatsigręždamas, jis neturi jokios idėjos, kas toks čia į jį žiūri. Ir visa, kas Tau lieka po trumpo stabtelėjimo yra tik besąlygiška meilė. Dabar Tu žinai, kad tas žmogus yra. Ir už nieko daugiau nesugebi jo mylėti, kaip už patį jo buvimą. Kokia ir turi būti meilė.
P.S. Ir ačiū močiutei, kad padėjo man nusipirkti kompiuterį. Jeigu šitas sakinys išspręs šitą juokingą ginčą dėl to, kad jis nebuvo paminėtas mano aname įraše apie tai, kaip pirkau kompiuterį, tebūnie. Nesuprantu, ar tikrai verta pyktis dėl tokių dalykų, kai gyvenimas toks trapus ir trumpas. Tikrai nesuprantu. Matyt, aš dar jauna ir nepatyrus, bet manau, kad jausti ir sakyti tiesiai į akis yra truputį svarbiau nei bloge. Žinoma, tai tik mano nuomonė.

tai ką dabar pasakysiu

Ir štai aš sėdžiu čia. Prieš mane batų parduotuvės ir ledo arena. Vakar turėjau nuojautą, kad darbe turėsiu pavaduoti kitą žmogų, man, aišku, niekas nieko nesakė, tai dėl visa ko nutariau tiesiog nuvažiuoti iki darbo ir išsiaiškinti. Narbuto stotelėje akį patraukė būsimo troleibuso bendrakeleivis, ir jį užkalbinti aš eilinį sykį pasilikau paskutines penkias minutes.
Aš nežinau, kas įvyko, bet išsiaiškinusi, kad man tikrai laisvadienis aš grįžau namo ir kelyje parašiau dainą. Per du telefonus: vieną išsikraunantį, kitą ne.
Aš važiavau ir visa liejosi iš manęs. Man prireikė bent pusmečio. Aš ieškojau kur slėpėsi mano kūryba, ir visuomet žinojau, kad ji manyje. Ir aš negalėjau jos išreikšti.
Ir štai aš čia. Aš grįžau ir parašiau dainą.
Nuostabiai švietė saulė ir kupina amžino laimės pajautimo išėjau fotografuoti į miškus.
po kojomis braškėjo sniegas. Kad jūs žinotumėt, kokiu garsu snieguotą rudenį miške krenta lapai! Tai nuostabus garsas. Tiesiai iš Dievo.
Mane taip dažnai netyčia apima …

Atleidimas...

...yra labai sunki ir diskutuotina tema. Turbūt ypač jei šiuo metu sėdi akropoly prie ledo arenos stiklo.
Bet štai kas: aš įėjau į tą velnio vietą ir sukdama joje ratus parašiau žmogui 24 sms ilgio žinutę.
Nes ėjau ir pasijutau pasirengusi paleisti nuoskaudą. Įžvelgti joje ir savo kaltės. Suvokti, kad dėl to, jog tau skauda, palikti kitą žmogų skausme ir paniekoj yra nesąžininga.
Nebūna vieno žmogaus konfliktų, vienas žmogus negali pats sau prieštarauti, būti savęs įspeistas į kampą, kad imtųsi priemonių.Jei kažkas įvyko, tame neabejotinai yra dviejų kaltės. Nesvarbu, kiek kurio.
Šiuo metu atleisti ir atsiprašyti man atrodo mažne tapatūs dalykai. Juk kenčia abi pusės. Nuoširdžiai atsiprašyti - tai paleisti tai, kas įvyko. Tai nereiškia, kad dėl to nustos skaudėti. Tai reiškia, kad Tu nustosi kaltinti kitą ir atsigręši į save. Tai reiškia, kad nuoskaudas pagaliau perlipo meilė, jei pasiryžai paleisti.
Kad kito sielos jausena vėl tapo svarbiau už vieną žodį ar poelgį. Ir taip mes augame…

Tūkstančiais skirtingų akių

Dėmesio, šiame įraše gali būti dalykų, kuriems jūs nepritariate. Tai normalu.

Kai buvau septintoje ar aštuntoje klasėje (pamenu, lietuvių dėstė Šilėnienė) per pamoką gavome užduotį parašyti rašinį laiško arba dienoraščio forma. Aš rinkausi dienoraštį.
Kadangi temą galėjome daugiau mažiau pasirinkti iš anksto(iš keliolikos temų klasė balsavo, kuriomis galės rašyti), namie kurį laiką labai rimtai sukau galvą. Man niekuomet neoatiko daryti alykus atmestinai, nors tat man puikiai sekėsi. Aš norėdavau rašyti iš širdies.
Tas tąsyk rašinyje išradau mergaitę vardu Emilė. Emilė buvo paauglė, kuri su nuostabiais penkiais savo draugais išbalsavo į Paryžių. Pamenu, sugalvojusi šitai aš ėmiausi geografijos atlasų ir interneto, ieškojau, ką kelyje verta pamatyti. Atlase kelių tikslumu (net jų pavadinimus pasitikslinau) išsibraižiau maršrutą. IR buvau klasėje vienintelė, kuri rašė rašinį apsikasusi žemėlapiais.
Man nuoširdžiai patiko tai, ką rašiau. To rezultatai: ištikrinusi rašinius mokytoja klasę…

Pats neatsirandantis laikas

Parašė draugė. Sakau, šiandien mažai laiko turiu, bet, jei nori, tinkamės. Ir susitikom.
Ar pagaunat save kartas nuo karto sakant "šitam reiks parašyti kada, išgerti kavos" ir panašiai?
Tai vat yra toks vienas paprastas reikaliukas. Retai ima ir karmiškai susitinka tokie du žmonės, šimtą metų nesimatę, nes abu savo darbuos paskendę. Pagalvojai - tai imk ir daryk. Niekas už Tave nepadarys tų dalykų. Niekas, tik Tu pats.

ką aš

... manau apie Twilight?

Manau, labai išsemta tema. Visgi ne visai. Nepamenu šiuo metu Twilight autorės pavardės, bet man tai nėra esmė. Žodžiu - pirmiausiai gerbiu ją už tai, kad mėgino (kad ir nesėkmingai), sugriauti mitologinius per amžių amžius susigulėjusius stereotipus apie vampyrus. Visi mes jau viską apie juos žinojom: jie žūna, jei persmeigi širdį kuolu, žudai sidabru, nubaidai česnakais, saulėje jie sudega, ir, žinoma, negali maitintis jau mirusiojo krauju.
Taigi, Saulėlydyje truputį kitaip. Vampyrai, pasirodo, gali gerti ir kitų rūšių kraują, kas be ko, į saulę išlindę jie blizga. Na taip, pastarasis sukurtas naujas bruožas neprilipo beveik niekam. Bet tai juk ir dėl to, kad mes jau taip pripratę prie sukurtos mitologijos.
Antras dalykas, kuris man patiko knygose, yra tai, kad ten labai daug gerai aprašytų dalykų. Man asmeniškai - tikroviškų iš psichologinės pusės. T.y., nepasiant to, kad Bela susitikinėja su vampyru, bet kai jie išsiskiria (kaip ir dingsta Belai labai laab…

kodėl aš

... negeriu alkoholio, dažniausiai nerūkau ir mečiau kavą?

Taigi, pasak daugumos, šitie dalykai yra nemenki svaigalai mūsų kūnui ;>
Ne, šiaip sau, vien dėl to, kad sakoma, jog kažkas nuodėminga, nenustoju to daryti.
Norėčiau, kad dabar grįžtumėte į savo vaikystę, ir atsimintumėte pirmą kartą, kai ragavote ar gėrėte kavą. Ar pamenate, ar skanu jums buvo?
Dažniausiai, bent kiek klausausi atsakymų, paaiškėja, kad buvo kartu ir neskanu. Nemaža dalis ėmė ją gerti, nes taip daro suaugusieji, kai kurie ir iki šiol geria tik dėl to, kad ji suteikia energijos. Nors ir tas energijos suteikimo būdas toks keliantis klausimų dar iki šiol.
Taigi, dažniausiai kavą gerdavau, nes man būdavo skanu (visgi, kai geri antrą, trečią, ketvirtą kartą gyvenime, prastosios skonio savybės lieka kažkur užmaršty). Prie gabalėlio torto, sausainių, ledų ypač. Retsykiais gerdavau ją iš kur nors grįžusi vėlokai, ir žadėdama dar šiek tiek padirbėti, ar dar ką paskaityti. Turiu pasakyti: 99proc. tokių kartų nusmigdav…

įrašo antraštė

Lovos rėmą nusipirkom, nors ir ne tą, kurio tikėjomės,
dėl snap.lt konferencijos paskambinau dar vienam protingam žmogui, mėgindama įkalbėti nueiti. Gerai yra kartas nuo karto su protingais žmonėmis pakalbėti. Jie ima ir Tau pasako, kad konferencija, į kurią būtum ėjęs ryt ryte, vyksta poryt. Prie to paties, paaiškėjo, kad bilietai gerokai brangsta. Ai, galvoju, tiek to, jei Augustė būtų ėjus, dar būčiau gerai pagalvojus prieš besąlygiškai pasakydama "taip", kuris vis tiek būtų ištartas.

Pagaliau paaiškėjo, kad draugas japonas iš Prancūzijos (skamba tikrai įdomiai) jau galutinai žada atskristi susitikti. Sunku labai įsivaizduoti bendravimą su žmogumi, su kuriuo, kad ir susipažinai realiai, bet tada skyrei tik penkioliką minučių pažinčiai (dabar jau tas penkioliką minučių turbūt būčiau kitką šnekėjus), o po to visą laiką laiškais laiškeliais, susirašinėjimais... Susėsti prie puodelio arbatos.

O dabar metas į realybę - ant lovos, kurios rėmą atveš ryt ryte, kristi žiūrėti žied…

Nesivaržau

Geriau už Razauską aš ir nepasakysiu: "Taip paprasta visa, net norisi verkt."
Taip, šilta, malonu, gera. Taip mylima. Visi tie nuostabūs žmonės, visos tos į galvą šaunančios mintys. Ir dangus, kuriam nusispjaut, ką manau. Grojama fleita. Gyvenami gyvenimai.

tie

Tie lietūs už durų
Yra visai ne už durų
Gal netgi visai ne lietūs
Neišlieti
Geriausiu atveju išsipylę
iš Dievo ąsočio praeitą naktį
Po kurios rytas šitaip rūko
nepagailėjo, kad darėsi keista.
Atsikelti,
Suprasti - nėra bokšto,
Suprasti - tai gal ne prie bokšto
ir gyvenu?
Gal iš tiesų
nėra jokio bokšto?
Gal iš tiesų
ir manęs - tiktai trupinėlis?
Gal tik šypsena -
tikras mano vaidmuo?
Gal nėra to, ką
fotografuoju,
to,
ką rašau,
to,
ką užuodžiu,
bet žinote,
gal tat ir nieko čia tokio,
kol tie lietūs už durų
taip pila.

@ Facebook

Toks, vat, komerciškas įrašo pavadinimas. Kodėl? Nes būtent apie tai ir noriu pakalbėti.

Pamenu, kai klasėje prasidėjo facebook'o bumas (buvau, regis, devintokė). Tada klasiokai pradėdavo apie kažką šnekėtis, o kadangi iš jų su manim mažai kas išties šnekėdavo, tai man kaip ir buvo nusispjaut.
Po to, klasės seniūnė gal, nepamenu, užsiminė apie tokią vietą, ir kažkaip įsiūlė man užsiregistruoti. Jau nepamenu, ką tiksliai ten veikdavau, bet akivaizdžiai nieko man įdomaus - jei jau pati nepamenu. Tada Facebook socialinis tinklas ėmė vis laabiau populiarėti ir populiarėti, ten buvo daug reklamų, žaidimų, ir visokių kitokių nesąmonių, ir aš draugiškai ir iš principo išsitryniau savo facebook'ą. Tuo metu jau turėjau asmeninį savo puslapį - blogą, mokėjau rašyti elektroninius laiškus geriausiai draugei (o vėliau ir tikrus, bet, regis, nei vieno taip ir neišsiunčiau), buvo skype, net one.lt kuria nelabai domėjausi.  Man atrodo rimčiau depresuojantiem neformalam tuo metu jau veikė mano…

@ laisvadieniai

Išlipti iš lovos. Padaryta!Įjungti skalbimo mašiną (žinoma, ne tuščią). Padaryta!Papusryčiauti (su Povilo pagalba, bet vis tiek). Padaryta!Prisėsti prie šio įrašo. Padaryta!Išplauti puodelius, sutvarkyti kambarį, bla bla bla.. Apsieisim ir su tuo, kas jau padaryta, kolei kas. Taigi, šį nuostabų laisvadienio rytdienį galėjau atsikelti, palįsti po šaltu dušu (ten, kas be ko, nusikeikti), apsimuturiuoti rankšluosčiu galvą (tiesa, šitą padariau išties, plaukam sveika džiūt natūraliai, visgi), įsijungti nešiojamą kompiuterį virtuvėje, pasidaryti kavutės ir meniškai, taip rašytojiškai sėsti prie to, ką dabar rašau. Ar, bent jau taip būna filmuose.
Atsikėliau, kambarys apjauktas kaip nežinau kas, bus pats metas rimtai susitvarkyti prieš važiuojant apžiūrėti lovos rėmų Domus galerijon. Kavos jau kurį laiką nebegeria, netraukia ir alkoholis, etc. Taigi šiaip ne taip išsiploviau galvą, pasitaisiau žalios arbatos, iš parduotuvės parnešė mišrainės (taip, po kelių dienų rimto darbo ir įmantraus ma…

pasaulį bevaldant

Jei manęs paklaustų, kas noriu kad valdytų pasaulį, atsakyčiau meilė. Bet kai pagalvoji, šito žodžio juk negana. Juk ir niūdienos pasaulyje dauguma mūsų kažką myli. Ir net nenorėdami tam kažkam dažnai pakenkia ir įskaudina. Kartais galvodami per daug apie save, kartais tikėdami, kad žino, kas geriausia kitam žmogui ir t.t. Sąmoninga, šimtaprocentinė, besąlygiška meilė, ne simpatija, ne "tu man patinki, nes atneši kavos", bet tas gilesnis meilės pajutimas, kuriame nebėra žodžių ir priežasčių, yra meilė ir viskas. Meilė ir nieko daugiau. Aukojimasis dėl jos (juk tą patį gauni ir atgal). Meilė - didžiulis menas. Gal ne pati meilė, bet mokymasis atskleisti ją nuo pradžios iki...
Paminant visokius ego, patogumus, kaprizus.
Mokytis ir mokytis ir mokytis atskleisti ją nuo pradžios iki... ak, ji juk neturi galo.

Apie dalybas

Šį kartą norėčiau pakalbėti apie teisimą. Ne apie tą, apie kurį Lietuvoje esame taip įpratę girdėti: Lietuvos teismus, o apie tą, kuris vyksta kiekvienos dienos kiekvieną minutę.

Kodėl noriu apie tai pakalbėti? Nes kai kuriose gyvenimo situacijose nuoširdžiai jaučiuosi nejaukiai.
Sakoma, kad prasmę turi tai, kam Tu tą prasmę suteiki. Vakar vienas žmogus, kai jam papasakojau, kokią knygą skaitau (Gendručio Morkūno "Puodelis kefyro ant palangės"), jis pasiūlė negaišti laiko ir griebtis dvasinių knygų, kurių mes turime lentynoje. Ir mano ego tikrai įsižeidė :)
Kaip tik vakar troleibusu važiuodama namo tą knygą pabaigiau. Nuostabi knyga. Apie įvairius žmones, leidžianti labai asmeniškai ir nuoširdžiai susipažinti su autoriumi, turinti daug gyvenimiškos tiesos, pozityvumo. Ir aš nesigailiu (ir, numanau, niekuomet nesigailėsiu), kad skyriau (o ne gaišau) jai laiką.
Ko gero net išmokau daug iš tos knygos.
Tokių atvejų yra daugiau, savo tiesas imsiu šiandieną ir atskleisiu: pavyzdžiui,…

šiluma

Taip keista yra mylėti žmones. Kai jau myli, tai myli. Myli ilgais plaukais, myli trumpais plaukais, myli Lietuvoj, myli Airijoj. Taip keista yra mylėti žmones. Būna, jie Tave nuvilia, būna, Tu juos nuvili. Būna, kad lieki įskaudintas, kad jie atima Tavo darbus, Tavo tikėjimą jais (bent trumpam) ir grįžęs namo apkabini Tau brangų ir nieko daugiau nesakai, nes kažkas, gerklėj susikaupęs, neleidžia. Taip keista yra mylėti žmones, žmones, kurie į Tavo gyvenimą ateina ir iš jo išeina. Net tuos, kurie į Tavo gyvenimą ateina jau po mirties, ateina su muzika, su fotografija, savo pačių istorijomis, kurios Tave staiga pakeičia, ir jie - jau nebe nepažįstami žmonės.
Taip keista yra mylėti tuos padarėlius su keturiomis esminėmis galūnėmis, daug apsipirkinėjančius ir nedaug apsipirkinėjančius, turinčius daug apatinių, arba dvejus. Visokius raudonplaukius ir juodaplaukius, kai kuriuos ir išvis beveik be plaukų, su šypsena, nuoširdžiu veidu. Žmones su dviračiais, tuos, kurie dviračių neturi, ir tu…

Trumpa biografija

Labai apsėdo darbai, labai nustojau rašyti blogą.
Pirmiausiai apie Šiaulių dienas: tai buvo pirmos Šiaulių dienos, kai ne tik stebėjau, bet ir dalyvavau.
Ir ačiū Dievui - apturėjome magišką vakarą (kitaip ir nepavadinčiau). Pagaliau perskaičiau eiles, kurios buvo arba neskaitytos niekur, arba skaitytos ne ten, kur reikia. Susipažinau su daugiau ir įdomiai kuriančių. Brolis puikiai atliko anoniminio poeto rolę, pusė žmonių net nesuprato, kad įrašas buvo "gyvas".
Susirinko žmonių, kurių nemačiau ilgai arba labai ilgai. Nežinau, kaip jie rado ten kelią. Džiaugiuosi.
Jaučiuosi labai gerai, kad valgau gerokai mažiau žuvies ir kiaušinių pastaruoju metu (butiokas jaučiasi geriau, kad susitvarkė savo odinę striukę).
Su drauge apturėjom pažintį su dar vienu japonu, supažindinom jį su kavine "sielai".

Pati Vilniuje dabar dirbu puikioje vietoje, kuriai pritariu šimtu procentu. Kurioje maistas visiškai vegetariškas, labai skanus, tikrai ne itin brangus, palaimintas. Vietoje kur vis…

Arčiausiai žemės

Koks nuostabus visgi
Ilgas ar trumpas
Yra mano gyvenimas
Su draugę persekiojančiu draugu.
Šitos kojos
Tai jau ne tos kojos
Kurias prieš dešimtį metų matei
Nukreipęs žvilgsnį žemyn
Ne tos kojos;
Jau šitiek nueita
Kai reikdavo - pabegėta
Gal per mažai atsigręžta
Jau ir muzika kita
Supa šias kojas.
Ir langas
Fotoobjektyvas
Iš kitos lango pusės
Buvo užsukęs savaitgaliui
Pas šitas kojas
Kurios pametė draugą
Gal ir gerai, kad pametė
Garuoja matė
Koks visgi nuostabus tas
Mano Tavo
Absoliutus
Visa ko
Išgyvenimas
Net kojų
Labiausiai nusidėjusių:
Arčiausiai žemės.

džiugesys

Kaip aš džiaugiuosi
Kad užrašų knygelės
Pirmajam puslapy
Draugo daiktų sąrašas į Girulius
Kuriuose jau buvom'Iš kurių parvažiavome
Ir tik paskui prasideda kartuvės
Visokio plauko citatos ir pastebėjimai
Daug suveltų minčių vienose rankose
Rašau ir nesugaunu savo paties atsakymų
ar aš sau
ar aš jums
ką šiandie vakarienei
ar jūs tai ne aš
ko aš noriu
kodėl šito taip reikia
kodėl taip gaila
pinigų batams (kavai negaila)
kodėl idealai išsiskiria
o mes, viso labo earl grey'us su pienu
O mes pasiliekam
Kietai miegodami
Minkštai atsikeldami
Vienas iš grybų
Kitas iš renginio
Vienas botais
Kitas peršlapęs
Atsistojęs iš paskutiniųjų
Plunksna vos įskaitomai
Šitai rašantis į knygelę
Kurios pirmame puslapy
Šventas draugo daiktų sąrašas.

Susirgs

Pasakyk kad šešioliktas
Kitokiais dabar netikiu
Nė nežinau
Gimėme teisūs ar teisiantys
Būna pikta
Sprendžiam, kada suprantama
O kada ne
Kitom aplinkybėm
Neverta žmogaus suprasti
Gerbti neverta
Visos vakaro stadijos
Vakaru nuteka
Akmenėliai upelyje
Dailiai laikose
Žemės, vandens
Laikosi srovės
Pamažu į niekur nugrimztančios
Kur jai ir vieta
Kur ji gidas
Agentūros
Kadais užvadintos gyvenimu
(UAB gyvenimas
UAB niekur)
Kur nėra aguonų stotelės
Ir nėra opijaus
Kur rašau
Kur rašai
Tu atsikeli
Išmeti biką
Ir visi grūdai
Netelpa bokštuos
Ką juose laikai
Kas Tave laiko
Nebe tie laikai
Neberia laiko.
Jau kasdien nebemaudo vaikų
Jau nėra kada, o sako "susirgs"
Jau tik kava-darbas-miegas-kava
(o ir vanduo ne nemokamas)
Ir retsykiais tualetas
Paglostyti katę
Subarti kad taip nesišertų
Aš šituo netikiu
Ir vargu ar šitai manimi tiki.

prof.

Kaip iš vaikų rašinėlių:
Pradedu: "jei būčiau meras"
pradedu
Lukiškių aikštė jau būtų
Lennono,
Vienos stotelės pavadinimas būtų "stotelė"
Stebėčiau keleivių veidus
Negi taip keista
Nevadinti eilėraščių
Nedainuoti eilių
Nebūti bardu
Išvis niekuom nebūti
Kad ir į pačią nebūtį
Mes taip įsikandę
Būti kirpėjomis
Treneriais
O savimi būti galima?
O būnant nebūti galima?

kamštis

Visi nuo tilto
Visi nuo tilto
Pasileidžia Pamėnkalnio link
Gatvės užkimštos
Teka
Troleibusų ex-keleiviai
Dar yra vietų
Dar yra vietų
O kai neskubu
Pasileidžiu kur nors
Dar yra vietų
Kur nebuvau
Tūkstančiai vietų
Neparašytų
Netilptų į mano
Nesamus objektyvus
Objektyvūs
Ar mes objektyvūs
Kas čia žino
Gal tik pats Dievas
Ir gal dar E.
Kaip gerai, kad nėra laiko
Kaip gerai kad nėra laiko
jį sustabdyti.

Nuo to laiko praėjo

Nuo to laiko praėjo
Labai daug laiko
Pas mus atsikraustė Povilas
Medžiai išsinėrė iš žalio
Laumės liko be nieko
Su niekuo
Keturioliktas man netinka
Kojos po truputį
Slenka vilnonių kojinių
Nuo to laiko
Draugės harde numirė nuotraukos
Ėmiau dėvėti sarį
Mane išmokė indiško "ačiū"
(tą pačią dieną jį užmiršau)
Kažką apniko remontai
Sulaužytos rankos
Kaip gros kaip rašys nežinau
Gal visgi nebūtina užrašyti
Aš jau seniai pasidaviau
ir šešioliktas man ne tabu
Kad tik namo
Kad tik kuo greičiau
Kol namas manęs dar neišdavė
Kol aš dar mirtingas.

Everything will be okay in the end. If it is not okay, it is not the end.

Šitai sako kepyklėlės "Esprit de la provence" užrašas ant slenkamųjų durų apačios (kuri kepyklėlei atsidarius staiga tampa viršumi). Tai citata. Viena iš tų, kurias matome gana dažnai.

Pirmiausiai, ačiū žmonėms už Kauną. Dvi nepakartojamos mano gyvenimo dienos. Ačiū visiems ir visoms, Augustei, Rugilei, Ramūnui, Aleksui ir Ancis, su kuriais susipažinom vietoje, Kaune, Presto kėdėse.

Visiems nebuvusiems turiu pasakyti, kad, mielieji, Jums metas užsukti į Fluxus ministeriją Kaune, ir kuo greičiau :)
Turbūt trumpam nušvitau ten atėjusi.

Gražios buvo ir Hanza dienos Kaune, bent jau buvo galima gauti cukraus vatos ir suvalgyti ant pievutės.
Už naktinius pašnekesius, mielą lietų, apkabinimus ir žaliausią iš visų žolių žolę - ačiū.
Už nepakartojamas akimirkas...
Žinau, kaip banaliai tai skamba. Kaune prie manęs grojančios prieina ir klausia, ką tuo metu jaučiu. Sakau, ar jei tat būtų nusakoma žodžiais, man tikrai reiktų groti, kad tai pajusčiau?

Už pusantro metro ant žemės šąla mano ar…

šypsena parduotuvėje

Ar pastebėjote, jog visuomenėje paplitusi nuomonė, jog kai kurių žmonių vardai - "atsiprašau", "prieikit"...
Juokinga, bet į tai dėmesį atkreipiau šiandien, kai "iki" prie savitarnos kasų moteris paprašė pagalbos žmogaus, ant kurio nugaros užrašyta "klauskite, aš galiu padėti", kreipdamasi "mergaite".

Aišku, ta mergaitė buvo jau visa moteris, galvoje suskambėjo dialogo scenarijus: "aš ne mergaitė, aš "atsiprašau"." :D

Beje, aš dažniausiai renkuosi savitarnos kasas tada, kai turiu daug metalo. Kam erzinti tas vargšes darbuotojas? Jos dažniausiai ir taip labai surūgusios.
Kita vertus, liūdna, tačiau tokios kasos dar labiau didina atskirtį. Jau ir taip retas kuris pasisveikina su pardavėja (o dar ir pardavėjos ne visuomet atsako tuo pačiu!),o štai, dabar atskirties mašina dar sykį evoliucionavo. Nebendrauti parduotuvėje dabar - jau tūkstantį kartų lengviau.

Todėl kai išeinu į parduotuvę (ypač, jei viena) iš karto nutais…

virusai virusėliai

Ironiška, kad į pagaliau naujai perinstaliuotus windows'us prisiveisė truputis neaiškių virusų. Laimė, kad jie labiau reklaminiai, negu pavojingi.

Yra keletas dalykų, kuriuos šiandien rekomenduoju:

savo vakarienę, kuri buvo skardoje keptos bulvės (išvoliotos majoneze su prieskoniais, apšlakstytos aliejuje) su varškės ir špinatų pagardu (pakepinu špinatus, sudedu kokį šaukštą grietinės/grietinėlės, kas tik labiau traukia, kario kartais, sudedu pakelį varškės, išmaišau) ir silke. Nuostabus dalykas, regis, nusižiūrėjau iš Šiaulių kavinės prie teatro, jie ten daro kažką panašaus.

savo šiandienos pusryčius (blyneliai su varškės įdaru, pagardintu keliomis gervuogėmis (įdedu tik prieš kepant, kad nesusitrintų), patiekiama su grietine ir trintom braškėm. Ak, laisvadieniai!

Cold water

Fone groja "Cold water". Minecraft'e lyja ir už durų matosi raudonai šviečiančio Las Vego užrašo pradžia. Dar neužrašytas. Dar nesugalvotas.
Balkone džiūva patalynė.
Vilniuje Bartalamiejaus mugė. Šiauliuose Aikido, jogos ir meditacijos centras.
Kaune Saulė ir Augustė. (Ir Yaščikas)
Klaipėdoje Aras ir Untanis.
Čia aš.
Sunku patikėti (lengviau pajusti), kad visa tai sueina į vieną tašką. Niekuomet nebuvusį atskirą. Niekuomet neprasidėjusį ir nepasibaigiantį.
Tašką, kuriame nėra nieko. (yra viskas).
Vėsoka. Pečius dengia dryžuotas megztukas.
Pamanysite, kokias nesąmones aš čia rašau. Ir visgi, visa, kas čia parašyta, yra dabar.
Šviečią kompiuteriai, lietūs už durų, pažįstami ir nepažįstami žmonės. Šypsenos ir verksmai, Dievas ir medis, gamta, vanduo, ežeras, upė, visa kaip upė. Yra atskiros atšakos - intakai:
Tai aš, tai Tu, tai prigėręs senukas stotelėj. Aikido, Joga, motokrosas... Ir jie visi suteka. Upėje mes nematome kur ji prasidėjo, nei kur ji pasibaigs. Ji visada ta pati, bet …

Apie giroje skęstančią musę

Dabar ketvirta valanda dienos, ketvirtadienis, rugpjūčio dvidešimt trečioji. Ta proga pirmiausiai sveikinu šiandien startavusį mano mylimą meno festivalį SAULĖTOSIOS NAKTYS. Mielieji, kas dar galit, kraukit daiktus į bagažines (arba konteinerius, ir važiuokit be jų - netgi geriau) ir pūskit į Gataučius, 22 kilometrai nuo Šiaulių, pusiaukelėje tarp Šiaulių ir Joniškio. Juokinga festivalio kaina už tris dienas puikių emocijų, pažinčių, muzikantų, kurių paprastai vienas koncertas kainuoja brangiau, nei visas šis festivalis. Festivalyje jus pasitiks ir vietoje gaminamas šiltas ir nuostabus maistas (bent jau tikiuosi, kad ir šįmet taip bus), įvairių dalykų dirbtuvės. Žodžiu, visa, ką reikia pasakyti yra tik tai, kad ten nuostabu. Nevarkite ieškodami informacijos.
Kai pirmąsyk keliavau į šį festivalį, Mantas sako, va, ten ir ten bus festivalis. Aš kažkaip daugiau ir neklausiau. Žinote ką? Daugiau ir nereikia. Nuvažiuokit ir įsitikinkit.

Pastebėjau, kad mano įrašai darosi kažkokie Ražauskišk…

minčių kratinys

Aš myliu savo darbą.
Šiemet baigiau gimnaziją ir nestojau universitetan. "Nestojai?", "kaip tai nestojai?"

Mes įpratę gyventi pagal kažkokius modelius, kuriuos reikia įvykdyti, ant kurių reikia uždėt varneles. Baigiau mokyklą dešimtukais, įstojau į ekonomiką, uždirbau milijoną, radau žmoną, susilaukėm vaikų, užauginom, auginom gerai, kad įstotų į perspektyvią specialybę ir išlaikytų mus senatvėje.

Būtent taip, manau, dauguma vaikų tampa suaugusiais, kurie nugyvena kažkieno kito gyvenimą. Ir būtent todėl tiek daug žmonių jaučiasi nepilni, nelaimingi, lyg kažko jų gyvenime trūktų. O jei aš nenoriu būt teisininkas? O jei man, pavyzdžiui, įdomu išvažiuot į Tibetą ir gyventi vienuolyne? Arba, jei mergaitei įdomu užuot mokiusis vaikščioti mažais žingsneliais, lankyti Aikido?
Tai nusikaltimas?

Nenorėčiau viso savo gyvenimo atiduoti tam, kad uždirbčiau daug pinigų. Jie kažkur akivaizdžiai dingsta, kai Tu miršti. Manau, yra svarbesnių dalykų. Padėti žmonėms, mokytis iš jų i…

Broliams

BROLIAMS
Visada greta Visuomet sėji, kad aš Gražiau atrodyčiau. Leki paskui Sustabdyti Šitaip greit netekėt Nieko nespėsiu
Visuomet sieji Nepalieki nė gijos Vėjui nupūst Nė plauko Žemei atimt Lašelio vandens
Bet, broli, Ar šitaip Ko nors iš Tavęs išmokau? Ar aš pagirdžiau Tavo medžius, Tavo samanas? Sąmonę? Tavo didžiulę esybę? Įmesk į mane akmenį Kad sužinočiau Ar jau galiu jį nugludinti Savo tėkme Negaliu savo tekėjimu Netekėjimu Netikėjimu Žinojimu. Ar jau išteku Į didžiausią jūrą Ar jau išteku Už paties tobuliausio vyro Už paties savęs?
Švęs krantai. * Pametėki mane link žemės Palenk arčiau, aš Šitaip greitai teku Pagirdykim senelius Pačius save Pagirdykim
Tobuliausiu vynu